Marius ir Kristina Čiuželiai, A. Ožič nuotr. 

Santykio su žmonėmis svarbos nenuginčysi. Tvarus ir šiltas bendravimas skatina tobulėti, suteikia pasitikėjimo savimi ir padeda lengviau išgyventi iškilusius sunkumus. Šią tiesą savo veikla patvirtina Marius ir Kristina Čiuželiai, M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo įkūrėjai bei „Sidabrinės linijos“ – nemokamų draugystės pokalbių ir emocinės pagalbos telefonu vyresnio amžiaus žmonėms – sumanytojai. Su pora kalbamės apie nuoširdų jų rūpestį senoliais ir draugiškos senatvės idėjas.

Mariau, Kristina, paklausiu, atrodo, akivaizdaus klausimo – kaip savo energiją ir veiklą nusprendėte paskirti vyresnio amžiaus žmonėms ir jų emocinės savijautos gerinimui, kodėl vienišų senolių tema jums tokia aktuali?

Kristina: Prieš penkerius metus ėmėme kurti tai, ko Lietuvoje tuomet dar nebuvo, investuoti ten, kur nėra jokios finansinės grąžos, kur daug kas nematė jokios logikos ir prasmės. Tačiau visa tai gimė organiškai, iš mūsų su Mariumi gana skirtingų gyvenimiškų patirčių.

Marius: Aš esu investuotojas. Visąlaik norėjau tokiu būti. Daug metų aktyviai investavau kapitalo rinkose ir turėjau vienintelį tikslą – uždirbti pelno. Kuo didesnė finansinė grąža su kuo mažesne investicijų rizika per kuo trumpesnį laikotarpį – tuo geriau.

Žinodama mano aistrą ne tik investicijoms, bet ir kalnams, 2014 m. Kristina pasiūlė perskaityti knygą „Trys puodeliai arbatos“, pasakojančią apie amerikietį alpinistą Gregą Mortensoną, kurį, besileidžiantį iš K2 viršūnės Himalajuose, paklydusį ir išsekusį surado mažo kalnų kaimelio Pakistane žmonės. Atgavęs jėgas ir norėdamas atsidėkoti už išgelbėtą gyvybę jis ėmėsi, tuomet atrodė, neįmanomos misijos – talibų kontroliuojamame regione pastatyti mokyklą mergaitėms. Po to dar vieną. Ir dar...

Ši perskaityta knyga radikaliai supurtė visą mano profesinę veiklą. Pradėjau svarstyti, ar finansinė grąža išties yra vienintelis investicijų tikslas. Nors verslo rezultatai džiugino, norėjosi kažko daugiau. Kamavo klausimai „vardan ko visa tai?“ „Koks yra gyvenimas, kurį išties norėtųsi gyventi?“ „Ar įmanoma prasminga ir vertę kurianti investicija be finansinės grąžos?“ „Gal socialinė grąža yra kur kas svarbesnė?“

Kristina: Kai Marius pasidalino idėja įkurti labdaros ir paramos fondą, pasijutau labai panašiai. Tad beliko nuspręsti, kam ir kaip labiausiai norime padėti. Kad ta pagalba taptų ne trumpu susižavėjimu, o tvariu ilgalaikiu įsipareigojimu. Kad susidūrus su pirmais sunkumais, nesinorėtų visko mesti, kad ta pagalba džiugintų tiek mus, tiek jos sulaukusius.

Man senatvės tema buvo sava ir jautri nuo vaikystės, pokalbiai su seneliu yra iki šiol gyvi ir brangūs. Todėl natūraliai žvilgsniai krypo į tą pusę.

Taip gimė „Sidabrinė linija“, kurioje mūsų vyresnieji šiandien gali nemokamai skambinti telefonu 8 800 800 20, atrasti sau bendramintį reguliariems draugystės pokalbiams, gauti emocinę ar informacinę pagalbą.

Kodėl pasirinkote būtent tokią formą – paskatinti vyresnio amžiaus žmones telefonu surinkti 8 800 800 20 ir pasikalbėti su bendraminčiu?

Kristina: Kiekvienam mūsų svarbus santykis su kitu žmogumi. Nesvarbu, kokio amžiaus bebūtume, kasdien kuriame ryšius – tebūnie tai šeimos nariai, draugai, mūsų pažįstami, bendraminčiai. Pokalbiai telefonu tokiam ryšiui kurti pasirodė natūraliausia priemonė, juk daugeliui vyresnio amžiaus žmonių būtent telefonas yra tiesiausias kelias į bendravimą, juo galima pasiekti net ir tuos, kurie gyvena toliau, ir tuos, kurie nedrįsta, vengia tiesioginio bendravimo.

Mums buvo svarbu sukurti erdvę, kurioje visų pirma vyrautų nuoširdus santykis, draugystė tarp žmonių, kurioje jie galėtų bendrauti be kaukių, būti atviri, būti savimi, pasitikėtų vieni kitais, ir tikėtų gyvenimu, ko taip stinga senatvėje.

„Sidabrinė linija“ šiltą santykį su kitu žmogumi kviečia kurti per reguliarius pokalbius – susirasti sau draugą ar bendramintį pokalbiams telefonu. Taip prasideda dviejų žmonių bendravimo istorija, pamažu mezgamas tvarus ir tikrąjį pokytį atnešantis ryšys tarp panašių, o kartais ir visai skirtingų žmonių su savita patirtimi ir gyvenimiška išmintimi.

Savo kasdiene veikla esate labai arti vyresnių žmonių, tad žinote, kokiomis emocijomis, mintimis jie gyvena. Ko jiems reikia labiausiai?

Kristina: Mūsų pašnekovai – tai ir savo aktyvią veiklą ką tik baigusi pedagogė, kuriai nutrūkusi veikla atvėrė erdvę naujiems pokalbiams, ir artimųjų lankoma bei mylima garbaus amžiaus senolė, kuriai norisi atrasti bendraminčių, telefonu kartu su jais padainuoti ar pasimelsti, ir tolimame vienkiemyje gyvenantis senolis, neturintis artimųjų, tad savaitinis skambutis jam tampa vieninteliu ir svarbiausiu savaitės įvykiu. Kiekvienas jų turi savo istoriją, ir tik per santykį su kitais gali ja pasidalinti, pasidžiaugti, ar paliūdėti. Tai žmogui svarbu ir būtina...

Marius: Atsakysiu paprastai: žmogui reikia žmogaus. Socialinio santykio, bendravimo. Jis mums reikalingas kaip oras. Tą patvirtina ir jau aštuoniasdešimt metų trunkantis Harvardo universiteto tyrimas apie suaugusiųjų žmonių vystymąsi. Tyrimas atskleidžia, kad būtent geri santykiai lemia tai, ar gyvenime būsime laimingi bei sveikesni. Žmonės, kurie yra socialiai aktyvūs, yra laimingesni, sveikesni ir gyvena ilgiau.

Šio tyrimo metu išryškėjo ir trys pagrindinės išvados, susijusios su santykiais. Pirmoji išvada sako, kad socialiniai ryšiai mums tikrai naudingi ir kad vienatvė žudo. Pasirodo, kad žmonės, kurie yra labiau socialiai susiję su šeima, su draugais, su bendruomene, yra laimingesni, jie yra fiziškai sveikesni ir gyvena ilgiau nei žmonės, turintys silpnesnį ryšį.

Nemažiau svarbi santykių kokybė. Dabartiniais socialinės medijos laikais kiekvienas turime tūkstančius draugų, tačiau ar jais galime pasikliauti? Ar su visais jais eitume į kalnus ar žvalgybą? Žmonės, kurie buvo labiausiai patenkinti savo santykiais sulaukę 50 metų, buvo sveikiausi sulaukę 80 metų. Geri, artimi, kokybiški santykiai mus saugo nuo senatvės negandų.

Galiausiai, geri santykiai apsaugo ne tik mūsų kūnus, bet ir protą – jis išlieka aštresnis, o atmintis – geresnė.

Pakalbėkime vienišumo tema. Ar daug vyresnio amžiaus žmonių ją jaučia?

Marius: Šiuo metu Lietuvoje gyvena daugiau nei pusė milijono vyresnio amžiaus žmonių. Tačiau Lietuvos visuomenė sensta bene sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje, ir, kaip prognozuojama, jau 2030 m. kas trečias šalies gyventojas bus vyresnis nei 60 metų amžiaus. Lyg nejučia sąmonėje iškyla begalė klausimų: kokia bus mano sveikata? Kaip aš jausiuosi? Kur gyvensiu? Už ką gyvensiu? O kokią paniką sukelia galimas atminties praradimas! Daug kam pradeda atrodyti, kad vyresnio amžiaus žmonės yra tik pikti ir depresyvūs. Ir daugelis šio proceso pradeda bijoti jau labai anksti. Pasenti bijome labiau nei mirti.

Be visų šių gąsdinančių klausimų, kurie kiekvienam senstančiam žmogui sukelia daugybę išgyvenimų ir negatyvias emocijas, išryškėja ir kitas ne mažiau iškalbingas faktas: Lietuvoje senatvė vis dar yra stigmatizuojama; išankstinį priešiškumą, nepagarbų, netinkamą elgesį yra pajutę ženkli vyresnio amžiaus gyventojų dalis.

Kokią įtaką šis stigmatizavimas turi vyresnio amžiaus žmonėms? Stigmatizuojami žmonės nėra visaverčiai visuomenės nariai, jie tampa tarsi atstumtieji. Galiausiai ir patys žmonės pradeda save nuvertinti, niekinti – stigmatizuoti. Tarkime, pagyvenę žmonės nesikreipia į gydytojus, savo ligas priskiria senatvei, mano, kad jiems nebėra reikalo gydytis. Ir tokio stigmatizavimo pasekmės yra daug apimančios, jos turi įtakos ir sveikatai, ir socialiniam gyvenimui. Didėja atskirtis, o su ja ir vienišumas.

Vienišumas ne tik daro neigiamą poveikį garbaus amžiaus žmonių gyvenimo kokybei, bet, kaip rodo tyrimai, skatina depresiją, ligas ir demencijos vystymąsi. Silpnų socialinių ryšių poveikis prilygsta sveikatos rizikai, kurią sukelią 15 cigarečių per dieną, alkoholizmas ir yra pavojingesnis nei nutukimas bei žemas fizinis aktyvumas.

Vasarą minėsite „Sidabrinės linijos“ 5-erių metų veiklos jubiliejų. Daug nuveikėte. Ar neišblėso entuziazmas, kaip patys semiatės motyvacijos veikti?

Kristina: Iš savo senelio visada girdėdavau, kad nėra neįmanomų dalykų. Esame tam, kad gyventumėme drąsiai ir veiktumėme tai, ką jaučiame geriausiai.

Senelio netekau dar vaikystėje, bet jis visada buvo mano geriausias tylusis patarėjas. Pokalbiai su juo iki šiol man yra gyvi ir brangūs.

Supratau, kad visa tai, ko nespėjo man pasakyti Senelis, gali būti papasakota kitų senelių lūpomis. Kaip „Sidabrinės linijos“ pirmosiomis dienomis, taip ir dabar mums vis dar norisi pakviesti visus Lietuvos senolius pokalbiui, sukurti žmonėms bendravimo džiaugsmą, užkrėsti jaunus kalbėtis su vyresniais, pakeisti mūsų nuostatas, kad senas – tai ne tik liūdnas, dejuojantis ir nuobodus, o atvirkščiai – pilnas išminties, kantrybės ir meilės.

Marius: Kurdami labdaros ir paramos fondą ir „Sidabrinę liniją“ kėlėme sau tikslą padėti ne konkrečiai šeimai, o sukurti įrankį, kuriuo galėtų naudotis šimtai ir net tūkstančiai žmonių. Mūsų veikla jau susidomėjo kolegos iš Portugalijos, Prancūzijos, Lenkijos, kur norėtų daryti tą patį. Vadinasi, einame teisingu keliu, tai įkvepia ir skatina nesustoti.

Pamenat istoriją apie tris puodelius arbatos? Kodėl trys, paklausit? Pakistane ir Afganistane sakoma, kad trys puodeliai sviestinės arbatos išgeriami tariantis dėl reikalų. Sulig pirmu – esi svetimšalis, sulig antru – tampi draugu, sulig trečiu – priimamas į šeimą.

Kartais gali atrodyti, kad filantropija reikalauja didelių investicijų. Taip nėra. Užtenka atsisakyti vieno puodelio arbatos. Ir kažkam suteiksite galimybę kalbėtis. Per mėnesį atsisakę trijų puodelių, Jūs vienam senoliui galite padovanoti reguliarius kassavaitinius pokalbius su bendraminčiu visą mėnesį. To mėnesio dažnai užtenka, kad du pašnekovai priimtų vienas kitą į savo širdis, o po to ir į šeimas. Ir visai nesvarbu, kad telefonu.

Tad kviečiu puodeliui arbatos. O pasirinkti savo mėgstamą arbatą, 1, 2 ar 3 puodelius galite sidabrinelinija.lt interneto svetainėje.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Giedrė Rutkauskaitė.