Pasaulis pilnas žmonių ir drauge – kad ir kaip būtų paradoksalu – pilnas vienatvės. Nuo vienišumo ypač kenčia vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau tuomet jie gali imti telefono ragelį, susukti numerį 8 800 80020 ir kažkas atsiliepęs galbūt padės ją įveikti. Mes skambiname kitu numeriu, bet irgi į „Sidabrinę liniją“. Kad pasikalbėtume su šią liniją įkūrusio labdaros ir paramos fondo steigėju Mariumi ČIUŽELIU.
Kaip „Sidabrinę liniją“ reikėtų pristatyti nieko apie ją negirdėjusiam žmogui? Kuo ji skiriasi nuo kitų psichologinę pagalbą teikiančių linijų? Kaip viskas vyksta žmogui paskambinus?
„Sidabrinė linija“ yra nemokama draugystės pokalbių, emocinės ir informacinės pagalbos linija vyresnio amžiaus žmonėms. Jos išskirtinumas tas, kad paskambinę į kitas pagalbos linijas žmonės tiesiog išsipasakoja, išsikrauna, gauna emocinę pagalbą ir atsisveikina iki kito karto. Nėra kuriamas ilgalaikis dviejų pašnekovų ryšys tarpusavyje. Kai vienišas ar bendravimo stokojantis žmogus paskambina mums, mes stengiamės parinkti jam pašnekovą nuolatiniam bendravimui pagal jo poreikius ir pomėgius. Pavyzdžiui, jei moteris mezga, mes jai paieškosime kitos mezgėjos, ir didelė tikimybė, kad šios moterys greitai ras bendra kalbą, susidraugaus ir taps viena kitai reikalingos ir įdomios. Bendrų akcentų poroms ieškojimas ir veda prie to, kad žmogus atranda pašnekovą, kuris ilgainiui tampa tikru draugu. Visai nesvarbu, kad jie niekada gyvai nesusitiks, vienas kito nepažins, bet tas nuolatinis žinojimas, kad jie jau turi su kuo pabendrauti, duoda labai daug. Taip tarp žmonių kuriamas šiltas artumo ryšys, kai kiekvieną kartą paskambinus nebereikia iš naujo prisistatyti, o galima tęsti tuos pokalbius, pradėtus praeitą savaitę. Čia ir yra pagrindinis mūsų skirtumas, lyginant su kitomis pagalbos linijomis.
Šią vasarą senjorai „Sidabrinėje linijoje“ iš viso jau buvo tarpusavyje prakalbėję 2 000 000 minučių. Smagu dėl linijos prasmės, graudu, kad jos reikia tokiai daugybei žmonių. Kaip Jūs manote, kodėl žmogui senatvėje reikia ieškoti nepažįstamo pašnekovo?
Čia galėčiau išskirti kelis aspektus. Kartais žmogus savo artimoje aplinkoje fiziškai neturi su kuo bendrauti – jau nebėra jo artimųjų, giminaičių, kaimynų, jis tiesiog liko vienas. Kitas dalykas, kai žmonių yra, bet nėra santykio su tais žmonėmis. Pavyzdžiui, atitolę giminaičiai, vaikai, kurie daug dirba, skuba ir bėga pas savo vaikus – nuolatos neturi laiko. O juk vyresnio amžiaus žmogui vis tiek norisi ir pafantazuoti, ir pasvajoti, ir apie sapnus pasipasakoti, ir aktualijas aptarti. Trečias variantas, kai žmonės išgyvena artimiausiųjų netektis. Su amžiumi siaurėja bendraamžių ratas, draugai mus palieka ir žmonėms tampa sunku tai išgyventi. Tokius žmones mes taip pat kviečiame mums skambinti ir gauti pagalbos, kaip tą netektį išgyventi lengviau, paprasčiau, kad tai netaptų nuolatine emocine našta, kurią tektų nešiotis ilgai ir skausmingai.
O nutinka taip, kad telefoniniai Jūsų linijos suvesti draugai, galiausiai ir susitinka, ir galbūt drauge apsigyvena?
Tokių istorijų labai daug. Štai supažindinome du pašnekovus, gyvenančius ir tame pačiame mieste, ir toje pačioje gatvėje. Po kurio laiko jie apsigyveno drauge. Viena pirmųjų mūsų savanorių labai gražiai bendravo su močiute, santykiai peraugo į šiltą ryšį, savanorė pradėjo močiutę lankyti, o pas ją gyveno nuomininkas – po kelių metų šventėme ir vestuves. Visur, kur prasideda žmonių bendravimas, ten prasideda ir įdomesnis, spalvingesnis, pilnavertiškesnis gyvenimas.
Tačiau teikiate ir psichologinę, o pastaruoju metu net informacinę pagalbą? Ar šių paslaugų žmonėms reikia tiek pat, kiek ir bendravimo tarpusavyje?
Per pandemiją mes įvedėme dar vieną paslaugą – kviečiame mums skambinti bet kokiu gyvenimo klausimu: neprisiskambinus savo daktarui, nerandant reikiamo telefono numerio, su kažkuo nesusisiekiant. Šiandien žmogus mums gali paskambinti bet kokiu jam į galvą šovusiu klausimu nuo buities iki socialinių paslaugų ir gauti atsakymą. Į tuos klausimus mes atsakome patys, arba nukreipiame žmogų labai tikslingai ir konkrečiai ten, kur tas klausimas būtų išspręstas. Kviečiame skambinti drąsiai, nebijoti – sprendžiame viską.
Be jokios abejonės, mes teikiame įprastinę psichologinę pagalbą, kai žmogus paskambina ne pokalbių draugo ieškodamas, o specialisto pagalbos. Pagalbą „čia ir dabar“ žmonėms, patiriantiems sunkių išgyvenimų, gali teikti tiek mūsų skambučių centro konsultantės, tiek ir savanoriai, kurių tarpe šiuo metu turime apie 20 reguliariai bendraujančių psichologų. Jei problema gilesnė, sunkesnė ir reikia tęstinės pagalbos, tai įsijungs mūsų linijos psichologai. Pas mus reguliariai dirba psichologai, tad kaip ir kitose linijose, emocinė pagalba yra viena iš kertinių veiklos sričių. Reguliarus bendravimas su psichologu žmogui iš tiesų dažnai padeda susitvarkyti su emocijomis.
Papasakokite, kokie žmonės ryžtasi Jums skambinti? Ar galima sudaryti kažkokį tipišką portretą? Juk skambinti ir ieškoti pagalbos irgi reikia būti pakankamai drąsiam ir gal net moderniam.
Per savo penkerių metų veiklą jau du kartus atlikome pašnekovų fizinės ir emocinės sveikatos tyrimus ir bandėme tą portretą kurti. Abu kartus, ir 2019 metais, ir šiemet tas portretas yra beveik identiškas. Tai 70-80 metų moteris, gyvenanti viena didmiestyje, paprastai daugiabutyje, turinti suaugusių vaikų, kurie su ja negyvena. Dažniausiai našlė. Mums tai buvo šioks toks paradoksas, nes kurdami liniją galvojome, kad daugiau žmonių kreipsis iš kaimų, vienkiemių, kur vienišumo problema atrodytų lyg ir labiau tikėtina. Bet, pasirodo, kad mažesniuose miesteliuose ir kaimuose bendruomeniškumo yra daugiau. Jei žmonės dvi dienas nepamato iš namo išeinančio kaimyno į kiemą, tai jie užeina pasiteirauti, kas atsitiko. O didmiesčiuose, daugiabučiuose mes kur kas labiau susvetimėję ir ryšių palaikome kur kas mažiau. Esame tarsi tarp žmonių, bet jaučiamės kur kas vienišesni. Taigi, mūsų pašnekovų didžioji dalis iš didžiausių miestų, nors jų yra visose šešiasdešimtyje Lietuvos savivaldybių.
Kokios mūsų susvetimėjimo priežastys? Mes Europos kontekste esame išskirtiniai ar tai masinis reiškinys pasaulyje, civilizacijos ir skubos pasekmė? Sunku įsivaizduoti tokią liniją kokioje nors Italijoje ar Ispanijoje...
Sunku būtų lygintis su Pietų Europa – kultūriškai mes esame ganėtinai skirtingi. Jei Pietų Europoje daugiau ekstravertiškumo, bendruomeniškumo ir šeimos kultūra kur kas labiau išvystyta, tai Šiaurės Europoje mes kur kas santūresni, labiau užsidarę, susitelkę į save. Ir tai nėra vien lietuvio išskirtinis bruožas, Skandinavijoje tas pats. Lietuvos išskirtinumas galbūt tas, kad ypač dėl pastaruosius kelerius metus didėjusios jaunų žmonių emigracijos, sumažėjusio gimstamumo, Lietuva bendrame ES kontekste sensta sparčiausiai. Jei ši tendencija nesikeis dar po kokių 8-9 metų, mes turėsime 30 proc. visuomenės vyresnio amžiaus žmonių. Tai dideli skaičiai, ir ši problema niekur nedings, o tik didės. Kartu didės žmonių vienišumas, socialinė izoliacija. Juo labiau, jog pastebime ir tai, kad mūsų visuomenė tarsi ignoruoja senatvę. Senatvė mums nepažįstama, nepatraukli ir mes ją tiesiog neigiame. Ir taip vyksta dėl mūsų pačių nesaugumo, nežinojimo, ar būdami seni turėsime pinigų, galėsime gyventi oriai ir t.t. Visus šiuos nepatogius klausimus žmogus linkęs nustumti tolyn ir nematyti. O kartu ignoruoti ir tuos, kurie šiuos klausimus sprendžia jau šiandien.
Bet paradoksas: juk matydami kaip pagyvenusiems žmonėms sunku, turėtume būti supratingesni ir atjautesni jų atžvilgiu? Galų gale labai daug pastaruoju metu kalbame apie tas pačias šeimos vertybes, o realybėje kažkur geri norai pasimeta?
Nesakyčiau, kad pasimeta. Stebėdami savo veiklą matome, kad realybėje situacija keičiasi į gerą pusę, bet reikia dar ne vienerių metų, kad mums taptų norma vyresnio amžiaus žmogų pakalbinti, palabinti, aplankyti, pasižiūrėt, kaip senas kaimynas gyvena. Kad tai taptų gyvenimo būdu, o ne prievole ar pareiga. Nes jeigu šiandien mes esame daugiau susitelkę į fizinę ir materialinę pagalbą, tai mums paskambinusieji dažnai sako, kad jiems užtenka to, ką turi ir jau išmoko taip gyventi, bet jiems reikia emocinės paramos. Žmogus socialinė būtybė – kiek gi galima bendrauti su sienomis, televizoriumi ar žvirbliu. Deja, šis supratimas lėtai skinasi kelią.
Galbūt tą kartų atskirties problemą labai gilina ir technologinis proveržis? Dažnam vaikui savaitgalis su kompiuteriniais žaidimais smagiau nei kelionė pas močiutę.
Tas aspektas irgi yra, nes vyresnioji karta su technologijomis susidraugauja sunkiai, nepaisant to, kad yra ir aktyvių, ir norinčių visko išmokti žmonių. Bet praeis 10-15 metų ir situacija keisis, žmonės jau mokės daug daugiau dalykų, bus prie jų įpratę – technologijos nebus baubas. Mes savo linijoje jau irgi svarstome apie videoskambučius, kad abu pašnekovai galėtų matyti vienas kitą telefonuose. Tai tik laiko klausimas, kada tai taps norma.
Kaip pandeminė situacija atsiliepė Jūsų veiklai? Padaugėjo besikreipiančių žmonių ar kaip tik gal sumažėjo – vaikai namuose, dirba per nuotolį, visi kartu – gal senoliams ir neblogai buvo?
Mūsų tikslinė auditorija tokia, kad mums skambina tie žmonės, kurie dažniausiai gyvena vieni ir per pandemiją jų namuose nieko neatsirado. Taigi, mums pandemijos laikas buvo labai stiprus proveržis į priekį, nes kai ji tik prasidėjo ir buvo netgi uždrausta lankyti vieniems kitus, skambučių srautas išaugo dešimteriopai. Ir dėl informacinių, o vėliau ir dėl emocinių problemų. Užsisėdėjimas namuose užsitęsė ir žmonėms tiesiog darėsi per sunku ilgai išbūti užsidariusiems – juk kiek galima išbūti vienam tarp tų keturių sienų.
Pastaruoju metu senam žmogui tikrai sunku išgyventi: aplink sklando mirties nuojauta tikrąja ta žodžio prasme. Tema eskaluojama labai aktyviai, ne visada jautriai.
Išgirdę, kad medicinos įstaigos perpildytos ir jokių kitų medicininių paslaugų žmogui nebus teikiama, vyresni žmonės tai vertina kaip gyvybės ir mirties klausimą. Juk dažnam iš jų poliklinika kaip antri namai ir jeigu į juos draudžiama ateiti, tai kaip žmogus turi jaustis? Tai kelia ypač didelį stresą, o mes tampame dar labiau reikalingi. Pritarčiau, kad kartais ir tonas, ir formos būna labiau bauginančios, nei padrąsinačios, bet viskas turbūt dėl to, kad vyriausybė visuomenę siekia apsaugoti įvairiais būdais.
Užsiminėte, kad senatvė mūsų visuomenėje vis dar nėra patraukli tema, stritis. Kas lėmė, kad pasirinkote pagelbėti būtent senjorams – esate labdaros ir paramos fondo įkūrėjas, „Sidabrinės linijos“ idėjos autorius ir mecenatas?
Abu su žmona po dvidešimties metų sėkmingo verslo praktikos, tiesa, skirtingose srityse, ieškojome visai kitokios veiklos savo sėkme norėdami pasidalinti su platesne visuomene. Taip įsteigėme labdaros fondą. Juk kai verslai sekasi, imi galvoti ir apie kažkokią savo pareigą, galimybę dalintis – savotišką duoklę visuomenei, Lietuvai, kuri tau leido padaryti kažką sau. Žinoma, per akimirką tai nenutiko, galvojome, mąstėme, ieškojome savo krypties, o po kelių projektų su vaikais dar 2015 metais, vis dėlto galutinai atsigręžėme į tuo metu itin mažai dėmesio ir pagarbos sulaukusius senjorus. Mums pasirodė, kad būtent šioje srityje daugiau susitelkta į materialius dalykus: pamaitinti, aprengti, pakelti pensijas, bet kad žmonėms trūksta emocinės pagalbos, nelabai kam ir rūpėjo. O juk iš daugiau nei pusės milijono vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje bent pusė gyvena vieni. Ir mes pradėjome ieškoti būdo, kaip tą vienatvę palengvinti. Taip atsirado „Sidabrinė linija“. Žinoma, buvo daug klausimų: ar kalbėsis žmonės, ar ryšis skambinti, ar nebijos, bet kai 2016 metais žmonės pradėjo kone masiškai registruotis, srautai pradėjo augti triženkliais skaičiais, tai supratome, kad projektas pasitvirtino ir dabar jį reikia tik auginti.
Ar šiandien turite užtektinai savanorių? Turbūt tai daugiausiai jauni žmonės ir kaip savanoriu tapti?
Reguliariai bendraujančių savanorių turime virš 600, o per visą linijos gyvavimo laiką jų buvo gal per 1300. Mūsų savanorai labai įvairaus amžiaus žmonės nuo 18 iki 90 metų. Trečdalis savanorių yra iki 30 metų, kitas trečdalis 30-50 metų ir paskutinis virš 50 metų. Kryptingai ieškome vyresnių savanorių, nes senukams kalbėtis su vyresniu žmogumi yra lengviau. Jaunimo tempas, pasaulėžiūra, susitelkimas į technologijas labai skiriasi nuo vyresniųjų gyvenimo ir dažnai pristingama susikalbėjimo. Kartais mūsų pašnekovai tarsi ieško santykio su savo ar ar net anūkų amžiaus savanoriais. Be to, vyresni žmonės yra atsakingesni ir stabilesni, jie po mėnesio nepabėga, o mums tai svarbu, nes dažna pašnekovų kaita gali išgąsdinti vyresnio amžiaus pašnekovus. Mes, savo ruožtu, investuojame į mokymus, į kompetencijų didinimą ir norime, kad savanoriai liktų kuo ilgiau.
Tapti savanoriu galima apsilankius mūsų interneto svetainėje www.sidabrinelinija.lt. Tinklapyje savanoriams yra atskira skiltis su visa informacija. Lygiai tas pats yra su rėmėjais – nurodyti bent penki būdai, kaip mūsų liniją galima paremti ir prisidėti, kad senatvėje dienos būtų bent truputėlį šviesesnės ir džiugesnės.
Ačiū už pokalbį.
Rasa Žemaitienė
Šaltinis: „MOTERS Savaitė“