Studijuoju Labdaros ir paramos fondų įstatymą (aktuali 2012-06-19 redakcija, Nr. XI-2076), gilinuosi į įstatymo keliamus fondo atskaitomybės, valdymo ir pan. reikalavimus. Šiuo įstatymu įteisintas ir neliečiamojo kapitalo valdymas, t.y. galimybė labdaros ir paramos fondams užsiimti savotiška investicine veikla, o gautą pelną nukreipti tikslinei fondo veiklai ir tikslams finansuoti. Viskas būtų gražu, juk internetas mirgėta mirga informacija apie JAV Universitetų valdomus milijardinius neliečiamojo kapitalo fondus, jų uždirbamą pelną ir jo teikiamą naudą tiems patiems universitetams. Dar daugau, Lietuvoje jau turime bent du oficialius neliečiamojo kapitalo fondus - Ateitininkų fondą (niekaip nepavyksta rasti jų rezultatų, nors įstatymiškai privalu skelbti) ir VU fondą (kurio kapitalas, matyt, vis dar kaupiamas - tam įstatymas davęs 3 metų terminą nuo oficialaus ambicijos paskelbimo). BET esmė vis dėlto slypi ne čia.

Valdyti investicijų fondą, o neliečiamasis kapitalas gali būti suprantamas kaip kita investicijų fondo forma, reikalinga kompetencija.

Trumpam grįžkime prie JAV universitetų. Truputį skyrę laiko paieškoms ir analizei nesunkiai rasime, kad už Atlanto šiuos fondus valdo, jų investicijų strategiją formuoja itin aukštos kompetencijos ir didelę patirtį turintys profesionalai. Ir tikrai ne už dyką! Jiems mokamas atlygis yra skelbiamas ir viešai deklaruojamas. Žodžiu, viskas gražu, paprasta, aišku ir tvarkinga.

Vėl grįžkime į Lietuvą. Remiantis mūsų įstatymu, iš neliečiamojo kapitalo per vienerius metus gautų pajamų (įstatyme nemažai dviprasmybių, bet šiuo atveju „iš kapitalo gaunamas pajamas“ prilyginkime tiesiog gautam pelnui) fondo administravimo išlaidoms galima skirti 1/20 lėšų. Taip, tai reiškia 5 proc. Mažai? Daug?

Nespėliokime, o paskaičiuokime. Įsivaizduokime, kad mūsų hipotetinis neliečiamojo kapitalo fondas sukaupė 1 mln. Eur lėšų. Sunkiai dirbo visus metus ir gale metų džiaugėsi 10 proc., arba 100k Eur, metine investicijų grąža. Kas seka kapitalo rinkų tendencijas, tas supras, kad šiais laikais už tokius rezultatus fondo valdytojus galima būtų vadinti jei ne genijais, tai bent tikrai labai stipriais savo darbo profesionalais. Ir ką mes jiems už tai? O gi 5 proc. pelno, kas sudaro... ėėėė... 5k Eur. Per metus. Trims žmonėms. Nes įstatymas numato, kad neliečiamojo kapitalo valdymo komandoje turi būti mažiausiai 3 asmenys. Tai sudaro apie 140 Eur/mėn. kiekvienam, net nesigilinant į nuo tos sumos sumokamus mokesčius. Tam, kad šie profesionalai uždirbtų bent vidutinį šalyje atlyginimą, neliečiamojo kapitalo dydis turi priartėti prie 50 mln. Eur. Realu? Atsakykite sau patys, tik turėkite minty, kad

Lietuvoje įprasti investicijų fondai, kuriuos žmonės perka ir parduoda siekdami asmeninės finansinės naudos JAU LAIKOMI DIDELIAIS sukaupę 10 mln. Eur turto.

O neliečiamasis kapitalas – „vienų vartų“ žaidimas, t.y. atidavei ir pamiršk, tavo lėšos bus investuojamos, suksis kapitalo rinkose su tikslu uždirbti fondui ir jo veiklai, padėti kitiems, bet ne tau pačiam. T.y. „investicijos“ į neliečiamąjį kapitalą grąža yra išimtinai emocinė, bet ne finansinė.

Pabaigai dar keli klausimai:

1 klausimas – ar įdomu profesionalui dirbti už 140 Eur/mėn? Vargu bau.

2 klausimas – ar toks įstatymas pajėgus pralaužti ledus, paskatinti rinkos plėtrą, sudaryti sąlygas labdara ir parama užsiimančioms orgzanizacijoms PAČIOMS užsidirbti vietoj kaskart tiesti ranką su išmaldos prašymais ar, dar blogiau, kurpti įvairias pilko atspalvio schemas-schemutes siekiant tiesiog išgyventi? Vargu bau.

3 klausimas – KODĖL? kodėl mes savo šalyje kuriame įstatymus dėl to, kad padėtume juos į stalčių, o ne tam, kad jie realiai veiktų ir kurtų bei sudarytų sąlygas kurti to norintiems? Atsakyti nereikia, tai retorinis klausimas...