Psichologų tyrimai rodo, kad stereotipai apie senatvę žmogaus sąmonėje susiformuoja labai ankstyvame amžiuje. Dažnai poreikis kovoti su dar vaikystėje įdiegtomis nuostatomis kyla tik tada, kai patys pradedame senti. Kodėl turėtume kelti klausimus apie savo nuostatas senėjimo atžvilgiu? Ir kokie pavyzdžiai įkvepia mūsų požiūrį keisti?

Vieną dieną veidrodis ima įrodinėti, kad sensti. Žmogus patiria didelę dramą, nes visą gyvenimą manė, kad „sukriošėliai“ nieko nesugeba, net paeiti nemoka. Ir staiga jis ima matyti, kad pats ateina į šitą kategoriją. Galima tik įsivaizduoti, kokią vidinę ir socialinę įtampą kelia neigiamas požiūris į senatvę. Juk visuomenė, priešiška senėjimui, glūdi ir mumyse“.

Dėl žinių stokos, neigiamo požiūrio į senatvę didėja senų žmonių atskirtis. Todėl labai svarbūs įvairūs projektai, kurie skatintų kartų bendravimą ir bendradarbiavimą. Nemokama socialinės draugystės ir bendravimo telefonu garbaus amžiaus žmonėms paslauga „Sidabrinė linija“ – būtent vienas tokių projektų. 

Vilnietis Mindaugas – „Sidabrinės linijos“ savanoris. Sužinojęs apie šią iniciatyvą iš televizijos reklamos, kartu su žmona nutarė prisijungti. „Jaučiau, kad aplink tikrai yra labai daug vienišų pagyvenusių žmonių. Todėl norėjau kaip nors praskaidrinti jų gyvenimą“, – pasakoja Mindaugas. Dabar kiekvieną pirmadienio vakarą jis skambina savo „telefoniniam draugui“ – Juozui iš Marijampolės.

Pokalbiai su Juozu Mindaugą paskatino dažniau paskambinti ir savo močiutėms, kurios gyvena kituose Lietuvos miestuose. „Anksčiau paskambindavau, kada norėdavosi. Dabar skambinu kiekvieną sekmadienį. Man atrodo, reguliarus bendravimas išeina į gera“, – džiaugiasi Mindaugas.

Skaitykite daugiau: 15min.lt