Draugystė, bendravimas telefonu ir pagalbos linija brandaus amžiaus žmonėms. Taip pristatoma „Sidabrinė linija“, kurios kūrėjai Marius ir Kristina Čiuželiai ieško vienišiems ar tiesiog bendravimo pasiilgusiems žmonėms pašnekovų telefonu. Kaip patys sako, tai ne pažinčių tarnyba, tačiau galimybė turėti su kuo pasikalbėti. Apie viską – mezginių raštus, orą, kartu pasiklausyti muzikos ar pasimelsti.
Marius ir Kristina Čiuželiai, L. Balandžio (15 min) nuotr.
„Sidabrinė linija“ – tai nemokama draugystės, bendravimo telefonu ir psichosocialinės pagalbos paslauga vienišiems, atskirtį ir izoliaciją išgyvenantiems garbaus amžiaus žmonėms, padedanti išgyventi psichologinius sunkumus, susirasti telefoninį draugą, kuris reguliariai paskambins pasidomėti, kaip sekasi, paklaus, kaip žmogus jaučiasi, pasiūlys pagalbą ar norės šiaip pasišnekučiuoti.
Mintį „paskolino“ britai
Tokia projekto „Sidabrinė linija“ veikla, kurią vykdo M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Viskas skamba rimtai ir prasmingai, tačiau kai susėdame kalbėtis su Mariumi ir Kristina Čiuželiais, viskas ima atrodyti tiesiog paprastai, žmogiškai svarbu. Ir negali nepastebėti, kaip žiba Kristinos akys, kai ji pasakoja apie vieną ar kitą senelį, kuriam pavyko rasti tokį pašnekovą, kad dabar jie kas savaitę kalbasi po kelias valandas.
Mintį tokią iniciatyvą įgyvendinti Lietuvoje pora sako brandinusi dar nuo 2015 metų, o prieš metus, pernai birželį, startavo. „Norėjome veiklos, kuri būtų susijusi su seneliais, norėjome toje srityje kažką nuveikti įdomaus ir naudingo“, – apie pačią idėją sako K. Čiuželienė.
„Sidabrinė linija“ nėra poros sugalvotas projektas. Jie mintį parsivežė iš Didžiosios Britanijos, kur tokia paslauga vyresnio amžiaus žmonėms gyvuoja jau ne vienus metus ir sėkmingai prigijo. Lietuviai nuvažiavo pasidomėti ir sulaukė britų pritarimo ir skatinimo įgyvendinti kažką panašaus mūsų šalyje. Padedančiųjų įsigyti reikalingų produktų, pagaminti pietus ar apsitvarkyti Lietuvos seneliams lyg ir yra, tačiau socialiniai darbuotojai, „Caritas“ ar Maltiečių ordino savanoriai dažniausiai neturi laiko su savo globojamais seneliais atsisėsti ir tiesiog pasikalbėti.
„Šiek tiek jaudinomės, ar tikrai lietuviai supras, ar jiems bus jauku, esame mažesnė šalis, turime savų niuansų bendravimo srityje. Bet viskas su kaupu pasiteisino. Šiandien jau drąsiai galime pasakyti, kad gal ir yra vienas kitas žmogus, kuris nelabai supranta, kam čia reikia kalbėtis, kokia iš to nauda, bet didžioji dalis žmonių tikrai džiaugiasi, dėkoja, kad gali net tiesiog išgirsti žmogaus balsą būdami vieniši ar nebūtinai vieniši, bet labai mėgstantys ryšį, bendravimą, naujų žmonių pažinimą. Jie ir sako: „Aš nesu vienišas, bet man labai norisi tam tikrais klausimais pasikalbėti su kažkuo“, – pasakoja K. Čiuželienė.
Nori ir jaunų, ir bendraamžių
Kaip vieną iš naujausių patirčių ji pasakoja apie 92-ejų šiaulietį, kuris paskambinęs cituoja antikinius kūrinius, vis dar tebeieško gyvenimo prasmės ir savęs, o jis norėtų pafilosofuoti, pasikalbėti su jaunais žmonėmis: „Jis sako – man jaunas žmogus terra incognita, nes senukų aš dar sutinku, o vat jaunų žmonių ne. Suporavome su tokia jauna moterimi, nežinau, kaip jiems seksis, bet man atrodo, seksis gerai, nes ir ta moteris užsivedusi tomis pačiomis temomis kalbėtis.“
Jie ir sako: „Aš nesu vienišas, bet man labai norisi tam tikrais klausimais pasikalbėti su kažkuo“, – sako K.Čiuželienė.
Žmonai antrina ir Marius: vyresnio amžiaus žmonės, senjorai Lietuvoje nesulaukia tokio dėmesio, kaip, tarkim, gyvūnėliai. O jie abu linko padėti būtent tiems, kuriems jau daugiau nei 65-eri, kurie vieniši ar tiesiog jiems trūksta pašnekovų.
Kristina šypsosi – jai bendrauti su seneliais nuo vaikystės buvę itin svarbu, todėl ji pagalvojusi, kad galbūt yra ir daugiau žmonių, kurie tokių ryšių nori nenutraukti, supranta, kad tai svarbu abiem kartoms.
„Sidabrinė linija“ telefoniniams pokalbiams suveda ir du vyresnio amžiaus senjorus, ir senuką su savanoriais, kurių amžius įvairus. Pradėję veiklą nuo to, kad su seneliais bendravo tik savanoriai, projekto vykdytojai po kurio laiko nusprendė kiek pakeisti kryptį. Nes pirmosios savanorės daugiausia buvo jaunos merginos, o tokios pašnekovės ne visada tiko garbaus amžiaus moterims ir vyrams.
„Mūsų linijos išskirtinumas – mes stengiamės derinti pašnekovus pagal jų pomėgius, kad jie iš karto turėtų, apie ką kalbėti. Ta pati tema, tos pačios patirtys, išgyvenimai, pomėgiai. Ilgainiui pradėjome suvedinėti tokius su tokiais: panašios amžiaus kategorijos“, – pasakoja Marius.
Patirtis parodė, kad linijai reikalinga ir psichologė, kadangi senelių, skambinančių ir norinčių pasikalbėti, esama įvairių. Kai kurie tiesiog sutrikę, kiti turi emocinių problemų, tad su profesionalu jiems neretai kalbėtis yra naudingiau. Psichologė paprastai kalbasi su konkrečiu žmogumi tiek kartų, kiek iš anksto suderinama. Tų pokalbių vienam pakanka kelių, su kitais bendrauti tenka ilgiau.
„Man labai patiko psichologės iliustracija: „Jau, Kristina, viskas, jau apie kompotus kalbam.“ Tai jau parodo, kad problemos nėra, nes apie kompotus galima ir su kuo nors kitu pasikalbėti“, – šypsosi Kristina.
Ne pažinčių tarnyba
Labai norime išvengti klišės dėl pažinčių tarnybos. Tai, kad poruojame žmones, tai tas poravimas yra ne tikrąja šio žodžio prasme, – sako M.Čiuželis.
Poreikių seneliai turi įvairių: vieniems tereikia, kad juos išklausytų, kiti nori lygiaverčio bendravimo, treti linkę mokyti, dalytis patirtimi, todėl jie pageidauja jaunesnių savanorių. O suvedę į poras pašnekovus linijos darbuotojai nebesikiša, kiek laiko ir apie ką jie bendrauja, nebent išgirsta pastabų, kad pokalbis nesiriša, bendrų temų mažoka. Tuomet pašnekovą pakeičia.
„Labai norime išvengti klišės dėl pažinčių tarnybos. Tai, kad poruojame žmones, tai tas poravimas yra ne tikrąja šio žodžio prasme. Mes sakome, kad mums nerūpi kūno formos, nes būna, kad tam tikros kategorijos ir amžiaus vyrai dar klausia apimčių, tai atsakome, kad nežinome. Bet kai jie pradeda kalbėtis, mes galime tik rekomenduoti, kad neskubėtų keistis telefonų numeriais, nenurodytų adresų, neįsileistų į namus, nes tai jų saugumo klausimas.
Mes senelius įspėjame, sakome, kad iš mūsų pusės niekada nebus piniginių santykių. Ir jeigu pašnekovas pradeda apie tai kalbėti, vadinasi, tai ne mes, iš karto reikia skambinti policijai. Jeigu prasideda siūlymasis ateiti į svečius, tai irgi rekomenduojame būti atsargiems – ar verta, ar norite, ar pajutote, kad tas žmogus vertas pasitikėjimo. Bet seniems žmonėms per daug nurodinėti nepavyks, jie darys, kaip jiems atrodys“, – apie darbo specifiką kalbėjo Marius.
Jam antrina ir Kristina: „Bet mūsų specifika yra tokia, kad visi tie žmonės yra gerokai vyresnio amžiaus, todėl tikimybė, kad pradės sukčiauti 75-erių vyras ar moteris, nėra didelė, daugiau teorinė. Mes su tais žmonėmis pabendraujame po keletą kartų, apie skirtingus dalykus. Iš karto sakome, kad parenkame žmogų bendravimui, o ne bendram gyvenimui.
Jeigu nusivilsite pirmo pasimatymo metu, tai mes ateityje jums padėti negalėsime. Bet jeigu sakysite, kad kalbant telefonu bendrauti sudėtinga, tarkim, vienas žmogus palankus Tėvynės sąjungai, o kitas – socialdemokratams, ko mes, galbūt, neišsiaiškinome, tai mes taisysime savo klaidą ir parinksime kitą pašnekovą, kuris irgi yra socialdemokratas. Bet jeigu pasako, kad netelpa ant automobilio priekinės sėdinės, tai mes jau atsisveikiname.“
Kai paskambina vyras – šventė
Turime porą – vyras ir moteris, ir abu jie bendrauja, nors jie nevieniši, bet nori tam tikromis temomis sau kitų pašnekovų, – pasakoja Čiuželiai. „Sidabrinės linijos“ įkūrėjai atviri – moterų jiems skambina kur kas daugiau nei vyrų. Kaip šmaikštauja, paskambinus vyrui švenčia visas kolektyvas. Priežastys yra paprastos, juk vyrai miršta jaunesni, jie rečiau lieka našliai, tad ir nėra tokie vieniši. Pasak Kristinos, dažniausiai skambina vyresni nei 85-erių vyrai, jau palaidoję žmonas, išgyvenę kritinį laikotarpį.
„Turime ir netradicinių atvejų, kai vyrui – per 80 metų, jis turi žmoną ir žmonai leidus nori turėti draugę telefonu. Būna ir taip, kad žmona sujungia, paduoda telefono ragelį. Turime porą – vyras ir moteris, ir abu jie bendrauja, nors jie nevieniši, bet nori tam tikromis temomis sau kitų pašnekovų. Tokia klaipėdiečių pora, abiem daugiau nei po 80 metų. Labai išsilavinę, tie pašnekovai irgi atitinkami, visai jiems smagiai išeina, vienu telefonu dalijasi“, – pasakoja Čiuželiai.
„Sidabrinė linija“ neatsisako padėti ir psichinių senatvės ligų turintiems seneliams, kurių artimieji neretai jau sunkiai atlaiko nuolatinio buvimo šalia krūvį. „Savanorė pasakojo: „Vieną kartą aš jam esu dukra, kitą kartą žmona, trečią mama, draugė, kaimynė ir pan.“ Kai tu žinai, kad tai ne tavo tėtis ar mama, tau emociškai lengviau ir tu iš tikrųjų gali tam žmogui palaikyti kompaniją, pabūti kažkokiu personažu. Artimieji labai dėkoja, džiaugiasi, kad žmogus turi ryšį su kažkuo, jam gyvenime atsiranda kažkas, kuo jis gyvena. Darbas labai prasmingas“, – sako Kristina.
Paklausti, kiek senelių jų dėka jau rado pašnekovus, sutuoktiniai šypsosi – artėja prie tūkstančio. Savanorių yra apie šimtas. O minučių, kiek per tuos metus prakalbėta, jau yra 100 tūkst. Vidutiniškai vienas pokalbis trunka apie 27 minutes, nors yra ir kalbančių po dvi valandas, kol mobilusis operatorius atjungia, ir vos po kelias minutes. Žmonės kalbėdamiesi klausosi dainų, dalijasi staltiesių mezgimo raštais – neklauskit, kaip, nes neįsivaizduoju, – sako M. Čiuželis.
Dvi valandos – jau ilgas pokalbis, tad reikia turėti apie ką kalbėtis. Bet Marius įsitikinęs, kad laikas kalbantis bėga greitai: „Žmonės kalbėdamiesi klausosi dainų, dalijasi staltiesių mezgimo raštais – neklauskit, kaip, nes neįsivaizduoju. Bet turime dvi ponias – viena Šiauliuose, kita Visagine. Meldžiasi kartu močiutės, tai tas laikas bėga.“
Nuo 65 metų
Ši linija skirta vyresniems nei 65-erių metų žmonėms. Tačiau pastebima, kad paskambina ir jaunesnių, sergančių, turinčių negalią. Kaip sako Kristina, sunku beveik aklam žmogui pasakyti, kad jis pagalbos nesulauks, nes dar nėra tokio amžiaus. „Aš dar tokį filtrą įsivedžiau – visada paklausiu, ar norės bendrauti su vyresniu žmogumi, gerokai vyresniu. Jeigu sutinka, mes priimame, ieškome pašnekovo. Bet jeigu sako, kad ne, nori bendrauti tik su, tarkim, 50-mečiais, tai tada jau atsiprašome“, – specifines detales atskleidžia Kristina.
Informaciją apie galimybę susirasti telefoninių draugų galima gauti iš platinamų lankstinukų, kuriuos mielai dalija socialiniai darbuotojai, socialinės paramos centrai. Anot Čiuželių, visos savivaldybės noriai tai daro. Užsiregistruoti žmogus gali pats, gali ir jo giminaičiai, vaikai, anūkai, kaimynai, socialiniai darbuotojai, tačiau visais atvejais seneliai turi norėti tokio bendravimo. Tiesa, kai juos užregistruoja kas nors kitas, neretai susiduriama su problemomis – patys seneliai tvirtina visiškai nenorintys jokių naujų telefoninių pažinčių.
Čiuželiai tai aiškina gana paprastai – seneliams reikia laiko apsiprasti su mintimi, kad kažkas jiems skambins ir teks kalbėti. O ir ne visiems vienišiems žmonėms to bendravimo reikia, kiti puikiai jaučiasi ir be nuolatinių pašnekesių.
Anot Kristinos, seneliai dažnai skambina ir ieškodami informacijos, tarkim, ar reikia poliklinikoje primokėti už vieną ar kitą paslaugą. Tenka ieškoti, kas jiems galėtų atsakyti. Todėl „Sidabrinės linijos“ projekto kūrėjai tvirtina jaučiantys, kad būtina visą parą dirbanti informacinė linija senjorams. O ir patys jie norėtų turėti finansinių galimybių dirbti visą parą, dabar į visus skambučius realiu laiku atsiliepti jie gali tik darbo valandomis. Kaip anglai sakė, jie tada laukia ne mirties, o to pokalbio. Kai tu lauki kažko malonaus, pamiršti apie savo negandas, – teigia Kristina.
Kaip anglai sakė, jie tada laukia ne mirties, o to pokalbio. Kai tu lauki kažko malonaus, pamiršti apie savo negandas, – teigia Kristina.
Tačiau paramos sulaukti labdaros ir paramos fondui nėra lengva. Kaip sako M. Čiuželis, lengviausia finansinių injekcijų sulaukti pasakojant graudžias istorijas. O jie pasakoja senelių atsiliepimus, kokie jie laimingi sulaukę būtent tokios pagalbos. Taip pat šitai veiklai netinka ir socialiai atsakingų įmonių noras savo darbuotojus įtraukti į savanoriavimą – juk tai nėra vienkartinis pasikalbėjimas, savanoriai čia priimami, jeigu yra pasiryžę nuolat bendrauti bent pusmetį. „Jei tie pasikalbėjimai seneliui patinka, bet po kelių kartų nutrūksta, jam tai skaudus praradimas. Skaudesnis už tai, kad jeigu tokio draugo jo gyvenime net nebūtų buvę“, – patvirtina Kristina.
Konkretus laikas kalbėtis
Laikas, kada bus susiskambinama, suderinamas iš anksto, jis turi tikti abiem pusėms. Iš pradžių griežta tvarka kiek glumina žmones, tačiau paskui – patinka. „Iš praktikos galiu pasakyti, kad anglų žodžiai visiškai pasiteisina ir Lietuvoje: tas kartas ar du per savaitę vis dėlto seneliams yra gerai psichologiškai, jiems gerai, nes jie laukia to pokalbio kaip televizijos ar radijo laidos. Daugumai labiau tai patinka, nei būtų chaotiška. Kaip anglai sakė, jie tada laukia ne mirties, o to pokalbio. Kai tu lauki kažko malonaus, pamiršti apie savo negandas“, – teigia Kristina.
O populiariausia diena, kai kalbėti nori daugiausia žmonių, yra, anot Mariaus, trečiadienis, tarp 18–19 val. Kai kurie žmonės prakalba ir po aštuonias valandas per savaitę, o kitiems užtenka penkių minučių. Pasirodo, kai kuriems seniems ir vienišiems žmonėms reikia ne tiek pokalbio, kiek to, kad kažkas jiems reguliariai skambina ir pasiges, jeigu jie neatsilieps.
Visuomenė sensta, tačiau bent kol kas Lietuvoje mažokai dedama pastangų, kad seni žmonės čia jaustųsi bent jau patogiai. Anot M. Čiuželio, prieš kurį laiką prie Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta visuomeninė komisija „Vilnius – draugiškas senatvei miestas“. Tai Pasaulio sveikatos organizacijos judėjimas, kuriame Lietuva iki šiol nedalyvavo. Šio judėjimo dalyviai – šalys, miestai – išsirenka vieną iš kategorijų ir dirba, kad būtent toje srityje seniems žmonėms būtų lengviau. Tarkim, pigų geoterminį šildymą turintys islandai žiemą šildo šaligatvius, kad seneliai nepaslystų. Niujorkas, Japonija sprendžia būsto problemas ir t.t.
Vilnius kol kas atlieka vyresnio amžiaus žmonių apklausą, kuri ir turėtų parodyti, ko labiausiai reikia vyresniems nei 65 metų vilniečiams. Tuomet bus paruoštas veiksmų planas Vilniaus tarybai tvirtinti.
O jei jau dabar šalia jūsų yra vienišas ar tiesiog labai bendrauti mėgstantis senjoras ar senjorė, galite jiems pasiūlyti susirasti naujų telefoninių draugų. Jeigu jie susidomės – tegu skambina 8 800 80020. Atsiliepę „Sidabrinės linijos“ darbuotojai ras draugą. Kad ir tik bendravimui, ne bendram gyvenimui.
Šaltinis: 15min.lt