Penktadienis – susitikimų diena ir rytas prasidėjo pokalbiu su moksleiviu, vienos Vilniaus gimnazijos dvyliktoku. Apie dviejų moksleivių idėją savo gimnazijai sukurti neliečiamojo kapitalo fondą ir jų pastangas tam tikslui suburti tėvų-rėmėjų bendruomenę, prisitraukti papildomų donorų, net kompetencijų. Projektas jau seniai ne popieriaus stadijoje, dokumentai paruošti, pinigų maišas auga, procesai gludinami. Gimnazistai savo mokyklai nori palikti šį tą daugiau nei faktą, kad jie ten mokėsi, kas gyvuos dar ilgai jiems pabaigus ne tik šią gimnaziją, bet ir universitetus ar kitas – gyvenimo – mokyklas.

Ar gali būti kas nors gražiau?

Jaunuolis daug ir degančiomis akimis kalbėjo apie savo aistrą investavimui. Kaip investuoja savarankiškai, kaip priima sprendimus, kaip dalinasi idėjomis su tėvu, kaip analizuoja naujas alternatyvas ar išbando naujas strategijas, kaip nori sieti su tuo visą profesinį savo gyvenimą. Kažkuriuo metu apėmė toks lengvas déjà vu jausmas – mačiau tame jaunuolyje save prieš gerus 26-27 metus, kai į Vilnių važiavau studijuoti vienintelio dalyko – investavimo, nors nei praktikos, nei galimybių jos patirti tuomet nebuvo jokių šansų: Lietuva išgyveno permainų laikus, akcijų rinka tik kūrėsi, prieinamos literatūros irgi nebuvo.

Šiandien – visko tiek, kad tik žinok ko nori, kur ir kiek paimti, kieno paklausti. Mokamai ir nemokamai. Tad kai pokalbio pabaigoje jaunuolis atsargiai užklausė ar galėtų tikėtis kito susitikimo, pagalbos, atsakymų į klausimus, mentorystės, jam nebaigus sakiau „Žinoma, su malonumu!“ Būčiau pats pasisiūlęs, jeigu ir neklaustų. Savo studijų pradžioje tik svajoti galėjau apie tokią pagalbą, tad kol akys dega, tą ugnį tiesiog privalu kurstyti.