Marius Čiuželis, L. Balandžio (15min) nuotr. 

Lietuvoje paskelbtas karantinas palietė visų mūsų gyvenimus. Projekto „Sidabrinė linija“, buriančio garbaus amžiaus žmones, įkūrėjo Mariaus Čiuželio teigimu, karantinas dar labiau išryškino žmonių poreikį bendrauti, o senjorų skambučių kovo mėnesį linija sulaukė septynis kartus daugiau. Artėja šv. Velykos – šventė, kurios neįsivaizduojame be savo šeimos. Tačiau daugeliui mūsų jas teks švęsti atskirai. Ką šiuo metu išgyvena vyresnio amžiaus žmonės ir kaip galėtume pradžiuginti savo tėvus, senelius, nelankydami jų per karantiną?

Svarbiausia – turėti galimybę pabendrauti, pasitarti

„Sidabrinės linijos“ – nemokamos draugystės, bendravimo ir pagalbos telefonu linijos vienišiems, atskirtį ir izoliaciją išgyvenantiems garbaus amžiaus žmonėms – projektą vykdančio M.Čiuželio labdaros ir paramos fondo vadovo M. Čiuželio teigimu, koronavirusas, dėl jo paskelbtas karantinas pakeitė ir senjorų kasdienybę, jų emocinę būklę.

Vien kovo mėnesį „Sidabrinė linija“ sulaukė septynis kartus daugiau skambučių, o reguliarūs senjorų pokalbiai su savanoriais ar kitais, specialiai jiems parinktais žmonėmis, šoktelėjo 30 proc.

„2016-aisiais, kai pradėjome veiklą, įrodinėjome, kad emocinė pagalba senyvo amžiaus žmonėms yra taip pat reikalinga kaip maistas, drabužiai ir pan. Dabar jau visi supranta, kad tai yra reikalinga paslauga. Ir tie patys vyresnio amžiaus žmonės turbūt dar ir dar kartą įsitikino, kad, kai esi vienas, o šiuo atveju esi vienas priverstinai, negali išeiti iš namų, jei sąžiningai laikaisi karantino sąlygų, tai nors sienomis lipk, vaizdžiai išsireiškiant.

Visa ši situacija labai stipriai apnuogino vienišo arba vyresnio amžiaus žmogaus būklę ir būvį namuose.

Gal ir labai brutalus pavyzdys, bet visa ši situacija – koronaviruso pandemija, karantinas, saviizoliacija ir visa kita, labai stipriai apnuogino vienišo arba vyresnio amžiaus žmogaus būklę ir būvį namuose, kurio mes, nesulaukę to amžiaus arba galbūt nesigilindami į tą situaciją, nelabai ir suvokiame“, – sakė M. Čiuželis.

Pasak jo, tai, kas dėl fizinės pagalbos – padėti apsirengti, nupirkti maisto ir pan., daugeliui yra viskas aišku. Dabar Lietuvoje vyksta labai daug fizinės pagalbos iniciatyvų – tai, vyro tvirtinimu, išties labai reikalinga.

„Tačiau tie patys žmonės sako: mums to neužtenka, mums reikia su kuo nors pakalbėti, kam nors išreikšti džiaugsmą, liūdesį, nerimą arba su kuo nors pasitarti, kad kas nors mane nuramintų“, – apie būtinybę bendrauti, kurią išreiškia vyresnio amžiaus žmonės, pasakojo M. Čiuželis.

Sunku pripažinti, kad yra vienišas

Pašnekovo teigimu, ne visi senjorai turi artimuosius, o kai kurių, net ir turinčių, santykiai gali būti visokie. Pasak jo, tarp „Sidabrinės linijos“ pašnekovų yra žmonių, kurie puikiai prižiūrėti, viskuo aprūpinti, vaikai, anūkai šokinėja aplink, bet bendravimo poreikis niekur nedingsta, nes ir vaikai ar anūkai, kad ir kiek dėmesio skirtų, neskiria jo tiek, kiek reikia.

„O senam žmogui jo reikia nuolat. Ką jam daugiau daryti? Žiūrėti bukai televizorių? Knygų skaityti nebe visi gali, tai reikia su kuo nors bendrauti.

Pas mus bendravimo poreikis yra puikiai išreikštas, nes rinktis, su kuo bendrauti – praktiškai yra visų skoniui. Kai žmogus išreiškia norą bendrauti, piešiamės jo paveikslėlį. Mums svarbiau žinoti ne tai, ko jis nori, o tai, ko jis nenori, nes yra temų, kuriomis žmogus žūtbūt nenori kalbėti – čia veikia ir politinės, ir sportinės pažiūros.

Turėjome tokių faktinių istorijų, kai po antro pokalbio tarp pašnekovų viskas nutrūko didelėmis emocijomis. Kaip išsiaiškinome, priežastis – vienas žiūrėjo „Žalgirio“, kitas – „Lietuvos ryto“ rungtynes.

Gal kiek pasigirdamas pasakysiu, kad mums sekasi parinkti žmones taip, jog jie šnekasi, o kai kurie bendrauja net tuos ketverius metus ir pabaigos nematyti, džiaugiasi, kad labai gerai parinkome pašnekovą“, – apie „Sidabrinės linijos“ virtuvę šiek tiek užsiminė M. Čiuželis.

Senam žmogui pripažinti, jog jis neturi duonos, yra kur kas lengviau, nei pripažinti, kad yra vienišas.

Grįždamas prie dabartinės – karantino – situacijos, pašnekovas sakė, kad ji dar labiau išryškina poreikį bendrauti, nes žmonės priversti sėdėti namuose.

„Atrodo, pavasaris, buvo čia tų labai gražių saulėtų dienų, ir negali išeiti, jei sąžiningas esi. Ir tas negalėjimas išeiti iškart kelia klausimą: ko griebtis? Yra telefono numeris, kuriuo galiu paskambinti, galbūt man padės. Dabar dirbame su labai daug savivaldybių, o jos aktyviai reklamuoja mūsų paslaugą ir galimybę mums paskambinti, tai ačiū joms visoms, išties sulaukiame labai didelio skambučių srauto.

Bendradarbiaujame ir su „Eurovaistine“, dalį skambučių, kurie yra susiję ne su vaistais, medicina, jie perduoda mums. Sausį irgi vystėme bendardarbiavimą, tada vaistinės ekranuose eidavo mūsų reklama, ir pastebėjome, kad dalis iš mūsų linijos išėjusių žmonių vėl pas mus sugrįžo, vėl paskambino.

Manau, tai, jog mato reklamą – vaistinėje, per televiziją, žmonės verčia labiau pasitikėti, tas nuolat matomas, girdimas kartojimas jiems suteikia daugiau drąsos, tada ima ir paskambina. Nes suvokime, kad senam žmogui pripažinti, jog jis neturi duonos, yra kur kas lengviau, nei pripažinti, kad yra vienišas ar galbūt turi kokių nors emocinių problemų. Jie to negali, nemoka pasakyti. Lietuviai ir šiaip uždari, toks mūsų būdas“, – kalbėjo M. Čiuželis.

Visi klausimai slepia nerimą dėl ateities

Paklaustas, ko šiuo metu teiraujasi į liniją paskambinę vyresnio amžiaus žmonės, M.Čiuželis sakė, kad nauji skambinantys asmenys daugiausia ieško pagalbos – nuo fizinės iki emocinės.

„Jie labiau išreiškia savo nerimą, klausia, kiek čia viskas truks, kas bus, kada galėsime vėl gyventi laisvai ir nevaržomai, kaip mano sodas, daržas, ar galiu nuvažiuoti aplankyti savo bičių, kaip bankai, kaip pensija, kaip tvarkyti sveikatos klausimus, kada dirbs gydytojai ir pan. Tai, kas yra jų kasdienybė, jiems svarbu ir jie nori gauti atsakymus.

Po visais šiais buitiniais klausimais slepiasi vienintelis dalykas – nerimas dėl ateities. Pavyzdžiui, žmogus gyvena vienas, jį veikia emocijos, negatyvi informacija, vis dar sakome, kad Lietuvoje pikas nepasiektas, jis dar ateis, o žmogus priklauso pažeidžiamiausiai grupei, jam dar baisiau, ir jis nori pagalbos – kad jį nuramintų, paguostų, pasakytų, jog viskas bus gerai, jei laikysis karantino sąlygų“, – apie tai, kokio pobūdžio skambučiai kovo mėnesį sudarė didžiąją dalį, pasakojo M. Čiuželis.

Jis taip pat pridūrė, kad yra ir kita – ramesnė – skambinančiųjų dalis, kurie turi artimuosius, yra prižiūrėti, klausimų dėl maisto ar sveikatos jiems nekyla, bet aktualus izoliacijos klausimas.

„Šeimos įvairiai susitarusios: vienos – kad dabar vaikai nevažiuotų, nelankytų, yra tokių, kur vaikai atvažiuoja, bet saugodami tėvus prieš pas juos eidami lauke persirengia. Yra tas poreikis bendrauti. Visus tuos žmones įvedame į savo sistemą ir ieškome jiems pašnekovų“, – sakė „Sidabrinės linijos“ įkūrėjas.

Kviečia daugiau kalbėtis ir nebijoti registruotis

Mums įprastas posakis, kad „geri vaikai lanko savo tėvus“, dabar apsivertė aukštyn kojomis, sakoma, kad „per karantiną geri vaikai ir anūkai tėvų ir senelių nelanko“.

Artėja šv. Velykos – šventė, kurią esame įpratę sutikti artimųjų rate. Veikiausiai neišvengsime to, kad vieni nepaisys karantino salygų, valdžios bei medikų įspėjimų ir vis tiek vyks pasimatyti su tėvais, šeima, giminėmis. Vis dėlto tikimasi, kad didžioji dauguma bus sąmoningi ir Velykas drauge atšvęs karantinui pasibaigus. Ši patirtis neabejotinai atneš iššūkių, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

Ką patartumėte tiek jaunajai kartai, tiek senjorams – kaip sutikti Velykų šventę, kaip priimti pasikeitimus, susiklosčiusią situaciją? Ką padaryti, kad vyresni žmonės nesijustų vieniši ir parodytume jiems tinkamą dėmesį?

„Labai sunkus klausimas. Yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie puikiai įvaldę vaizdo skambučius mobiliuoju telefonu, ir taip bendrauja su vaikais ir anūkais. Jei jau tokiomis priemonėmis naudojiesi, natūralu, kad karantino sąlygos yra aptariamos, tokiose šeimose kyla mažiau bėdų.

Žmonėms, kurie vieni ir neturi, kas juos lanko, su kuo bendrauti, Velykos būdavo neatsiejamos nuo religijos, bažnyčios. Žmonės išeidavo į bažnyčią ir ten pasijusdavo esantys tarp kitų tokių pačių. Visos religinės apeigos – jiems tai būdavo šventimas. Šiuo atveju ir to nebeliko.

Žmonės išeidavo į bažnyčią ir ten pasijusdavo esantys tarp kitų tokių pačių. Visos religinės apeigos – jiems tai būdavo šventimas. Šiuo atveju ir to nebeliko.

Mes savo rate sakome – kalbėkime daugiau – ne kartą per savaitę, kaip darome reguliariai. Prisiminkime žmogų, pasakykime, kad galima kalbėtis tiek kartų, kiek tik jis nori, kad surasime pašnekovų tiek, kiek reikia. Svarbu, kad pats žmogus irgi mums pasakytų, jog turi tokį poreikį.

Savo veikloje turime ir negatyvių pavyzdžių, kai vaikai draudžia tėvams kalbėtis „Sidabrinėje linijoje“. Nežinau, galbūt bijo, kad iškvosim, atimsim ką nors, tėvai perrašys savo turtą – žinot, ko tik žmonės neprisifantazuoja. Ir mes galime sakyti, kiek norime, kad pas mus niekada nebus jokių finansinių transakcijų telefonu, nebus siūloma įsigyti pagalvėlę ar antklodėlę.

Tokiais atvejais vaikai galbūt bando ir savo kokias nors kaltes nusiplauti ar taip apsiginti, kad negi aš neprižiūriu savo tėvų, jog jiems reikia kažkokios linijos. Na, bet čia jau šeimų dalykai, kurių mes negalime keisti, tik galime pasakyti, kad taip tėvams tik padėtumėte.

Taigi, tas palinkėjimas ir būtų artimiesiems pagalvoti, ypač dabar, kai fizinis kontaktas yra apribotas, kad tai galėtų būti labai puiki velykinė dovana – paraginimas, paskatinimas tėvams, seneliams paieškoti sau bendraminčių arba paskambinti mums. Galbūt surasite žmogų, su kuriuo bus smagu bendrauti“, – išeitį pasiūlė M. Čiuželis.

Šaltinis: 15min.lt