Sudalyvavau diskusijoje apie socialinį verslą, kas trukdo jam augti ir klestėti Lietuvoje. Kelios mintys apie įspūdžius, kol dar karšta:

- pirmąkart M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo vykdomas projektas „Sidabrinė linija“ buvo viešai pavadinta socialiniu verslu. Pagaliau. Ačiū. Taip, tai verslas be finansinės, o išimtinai tik su socialine grąža, t.y. darantis labai aiškų poveikį vyresnio amžiaus žmonių gyvenimuose ir tuo būdu kuriantis akivaizdų socialinį pokytį ir visoje visuomenėje;

- į socialinę veiklą įsitraukiau 2014 m. pabaigoje ir tuomet pradėjo akis ir ausis badyti nesibaigiančios diskusijos kas gi yra socialinis verslas. Mano didžiai nuostabai (ir liūdesiui) tos diskusijos rimtais veidais vis dar tęsiasi;

- tad mano pirmoji idėja buvo itin paprasta: nustoti kalbėti ir pradėti daryti, kurti, siekti išmatuoti, ką sukūrei, keisti, jei reikia, vėl kurti ir daryti daryti daryti. Tuomet ir ateis rezultatas. Laukiamo (siektino) poveikio prasme ar ištekliais, kokie jie bebūtų (finansiniai, žmogiškieji etc);

- Lietuvos mes vis dar tarsi bandome išrasti dviratį, nors jis jau puikiai važiuoja kitose šalyse, tereikia pakelti galvą, apsidairyti ir išsirinkti: plento ar miesto, gravel ar mtb tipo labiausiai norisi. Kalbu apie finansavimo formas ir pan.;

- „socialinio verslo“ sąvokoje visiems labiausiai kliūva žodis būtent „verslas“. Politikos formuotojams, nes bijo kaltinimų supainiotais interesais ir korupcija, visuomenei, nes „verslas“ ir „verslininkas“ labiau asocijuojasi su negatyvu, nei pozityvu. Išeitis? Pakeiskime sąvoką į „socialinės investicijos“, „poveikio investicijos“. Tuomet matysime, kad jos gali (1) visai neturėti finansinės grąžos, tik socialinę, ir valstybė / socialiai atsakingas verslas (tas, kur nori prisidėti, galbūt truputį įsitraukti ir būti šalia, bet nedaryti visko pats) mielai perka tokią paslaugą („išvestuoja“ į tokios paslaugos palaikymą, išlaikymą, tęstinumo užtikrinimą aiškiai susitarus kokių konkrečiai socialinio poveikio tikslų siekiama, (2) būti socialinės grąžos ir nulinės finansinės grąžos derinys, kur socialinei grąžai keliami tie patys reikalavimai, kaip ir (1) atveju, o pinigams - kad jie sugrįžtų ir būtų panaudoti kitoms poveikio investicijoms ir (3) būti su aiškiai apibrėžtu finansinės grąžos siekiu nepamirštant socialinio poveikio;

- tokiam finansavimo mechanizmui ir Lietuvoje jau nutiestas kelias su Invegos @Coinvest Capital, prisidedančiu prie tradicinių verslų / startuolių ekosistemos vystymo ir auginimo. Kodėl analogiškas modelis negali būti pritaikytas (kodėl iki šiol nepritaikytas?!) ir socialinių investicijų srityje - manęs neklauskit. Invegai tai gali būti puiki nauja niša;

- tai leistų palaipsniui atsisakyti itin ydingos projektinio finansavimo praktikos, kur socialinis poveikis dažnai rūpi tik iki paraiškos pateikimo (tiek finansuotojams, tiek neretai ir patiems finansuojamiesiems (sutinku, ne visiems, bet...)), o vėliau prioritetais tampa tik projekto įgyvendinimo terminas ir lėšų įsisavinimas. Net keisti nieko nebegali projekto vykdymo eigoje, jei matai, kad kažkur pavyko sutaupyti, kažkur išsisukti efektyviau ir pan. Mes viename tokių projektų ATSISAKĘ ir PAREIŠKĘ NORĄ grąžinti dalį lėšų, nes dėl pandemijos numatytos veiklos tiesiog neteko prasmės, o daryti dėl darymo neturime nei laiko, nei noro, sukėlėme ne tik milžinišką pasipiktinimo audrą „kaip mes drįstame?!“, bet ir sulaukėme daugkartinių prašymų po to vis dėlto „dar pagalvoti“, kaip nors „pergalvoti savo sprendimą“ ir „užbaigti projektą“ kaip numatyta, negadinti rinkos ar kažkieno karjerų. Nes gi pliusiukai jau sudėti. Tai štai, kol tokia pliusiukų logika dominuos, tol projektinis finansavimas bus daugiau blogis, o ne atv.

- buvo, žinoma, ir gerų bei pasididžiavimo vertų dalykų: Miesto Laboratorijos tvirtas (ir sėkmingas) pasiryžimas savarankiškumui, įskaitant finansinį, išmoktos pamokos ir kelias jam pasiekti, VšĮ Užimtumo namai be galo įkvepiantis pavyzdys, keliantis Ukmergės rajono gyvenotojų savivertę, savarankiškumą, suteikiant jiems darbo ir į absoliučiai kitą lygmenį transformuojantis pašalpinį gyvenimo būdą, kai žmonės pajėgūs (ir suvokia, kad pajėgūs!) užsidirbti, išlaikyti save ir savo šeimas. Jaučiat, kaip tai stipru? Ukmergės valdžia šios iniciatyvos sumanytojus turėtų kasdien medaliais apkabinti.

Tai tiek. Trumpai. Nustokime kalbėti, darykime.