M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo bei „Sidabrinės linijos“ įkūrėjai Kristina (48 m.) ir Marius (45 m.) Čiuželiai ne kartą yra rizikavę – kai teko kovoti už per anksti gimusios dukrelės gyvybę, kai kopė į aukščiausias viršukalnes, kai šiltas kėdes ir stabilias pajamas garantuojančius darbus keitė į nežinomybę...

Mariau, kokią ribą priėjote, kad ryžotės kardinaliems veiklos pokyčiams?

Marius: Mano darbas susijęs su investavimu, anksčiau konsultavau klientus, paskutinius šešerius metus iki posūkio į socialinę veiklą turėjau savo verslą. Per 20 profesinės veiklos metų keitėsi tik viena – turtėjo klientai, o sritis visąlaik išliko ta pati. Man buvo išties įdomu ir ilgą laiką tai „vežė“, nors ilgainiui pagaudavo save vis dažniau galvojantis vardan ko visa tai, kokia prasmė? Kokią vertę ši veikla kuria mano klientams? Man pačiam? Tokios mintys kaupėsi ir galiausiai, šeimoje įkūrus labdaros ir paramos fondą, visiškai užvaldė. Šiandien 99 proc. visos veikos yra būtent šio fondo rėmuose.

Žmonės paprastai yra inertiški, turi savo šiltą kėdę ir neketina jos atsisakyti. O Judu nebijojote rizikuoti. Niekada nebuvote nudegę?

Marius: Ar nebijome rizikuoti? Priešingai, aš ieškau rizikos. Žinoma, pamatuotos, racionalios. Rizika pažadina protą, nes kitaip lengva tapti daržove, viskam apatišku ir abejingu, be polėkio, tiesiog rutinoje paskendusiu nuoboda. Rizikuojant neįmanoma išvengti ir nesėkmių, bet jas vertiname kaip pamokas, kurios grūdina ir suteikia neįkainojamos patirties.
Kristina: Prieš penkerius metus nusprendėme sukurti tai, ko Lietuvoje tuomet dar nebuvo, investuoti ten, kur nėra jokios finansinės grąžos, kur daug kas nematė jokios logikos ir prasmės. Ryžomės investicijoms, kurios kuria didelę emocinę vertę mums patiems, mūsų aplinkai, visai visuomenei. Šiandien tvirtai galime pasakyti, kad ši „rizika“ pilnai pasiteisino.

Jūsų mintis – į senatvę žvelgti pozityviai. Ir vis dėlto, kokia yra nūdienos žmonių senatvė?

Kristina: Senoliai jaučiasi niekam nereikalingi. Mūsų misija yra suteikti jiems tikėjimo, kad yra priešingai. Žmogus, su kuriuo senolis pradeda bendrauti, kiekvieno pokalbio metu išreiškia savo rūpestį, susidomėjimą, supratimą. Esame įsitikinę: nėra nė vieno vyresnio amžiaus žmogaus Lietuvoje, kuris nebūtų kam nors įdomus ir reikalingas. Tiesiog reikia paskambinti į „Sidabrinę liniją“ ir surasime žmogų, su kuriuo bus gera pasikalbėti iš širdies. Mes ir dirbame tą darbą, kad sulaužytume tiek senolių, tiek ir visos visuomenės stereotipus, esą vyresnio amžiaus žmonės yra niekam nereikalingi.

Daugiau skaitykite žurnale MOTERIS.