Ko reikia vyresnio amžiaus žmonėms? Ar tikrai senoliai vos suduria galą su galu ir jiems labiausiai reikia pinigų? Investuotojui Mariui Čiuželiui toks tikrovės supaprastinimas neatrodo teisingas. Juk mums visiems svarbiausias yra žmogiškasis ryšys. Prieš kelerius metus radikaliai pakeitęs savo gyvenimą ir iš aktyvaus investicijų verslo pasukęs į socialinę sritį Marius kartu su žmona Kristina įkūrė „Sidabrinę liniją“. Jos tikslas – ne tik teikti emocinę pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms, bet ir juos sujungti – taip, kad užsimegztų tikra draugystė.

Mariau, pirmiausia man labai norisi skaitytojams papasakoti apie tai, ką jūs veikėte prieš tai: dirbote banke, investavote.

Prieš įsitraukdamas į socialinę veiklą kone dvidešimt metų dirbau investavimo srityje, iš pradžių – bankuose, po to – nuosavame versle. Tai – ir trumpas, ir kartu labai ilgas laiko tarpas. Ta sritis man iki šiol be galo įdomi. Ten nėra vienodų dienų. Todėl nenuobodu. Tačiau yra ir antroji medalio pusė – jei į šią veiklą pasineri šimtu procentų, ji emociškai labai sekina.

Vienas dalykas, kai dirbi kitiems, prižiūri kitų žmonių pinigus, teiki konsultacijas kur, kaip ir kodėl investuoti, kitas – kai pradedi investuoti savus. Man asmeniškai pirmuoju atveju atsakomybė daug didesnė: tada labai įsitrauki, ten paskęsti, tavęs nelieka. Dirbi dvidešimt penkias valandas per parą.

Taip gyventi galima ribotą laiko tarpą. Galų gale pradedi savęs klausti, kiek tu pats nori taip gyventi? Kuo toliau, tuo mažiau... Juk yra daug kitų veiklų, kurios teikia ne mažesnį malonumą, o emociškai taip nesekina.

Ar tokia veikla prasminga?

Kasdienio darbo prasmės klausimai pradeda kilti didėjant emocinian nuovargiui. Būti atsakingam už kitų žmonių finansinę gerovę, sprendimus, ieškoti, analizuoti, teikti įvairius siūlymus ar rekomendacijas gali atrodyti kaip labai „vau“:uždirbi, kažkas pasikeičia... Bet kas ilgainiui pasikeis, jei bus šimtu eurų sąskaitoje daugiau ar mažiau? Juk žmonės, kuriems tą paslaugą teikiau, sąskaitose turėjo daug nulių. Vienas kitas papildomas šimtas esmės nebekeičia...

Todėl kai pradedi lyginti ir vertinti laiką, emocijas, įdirbį ar poveikį, tai ir supranti, kad visa tai galėtum nukreipti taip, kad tavo darbo rezultatas būtų daug didesnis.

Kaip gimė „Sidabrinės linijos“ idėja?

Šeimoje įkūrę labdaros ir paramos fondą ir įgyvendinę pirmuosius projektus ieškojome srities, kurioje galėtume sukurti matomą, apčiuopiamą pokytį. Taip patiems sau netikėtai „atradome“ senolius.

Tais laikais kalbant apie senyvo amžiaus žmones dažniausiai buvo pabrėžiamas skurdas, nepriteklius. Galvota, kad jiems pirmiausia reikia pinigų ar materialinės gerovės. Tačiau mes buvome įsitikinę, kad reikia ne tik to. Visų pirma žmogui reikia žmogaus.

Ėmėme dairytis, ką šioje srityje daro kitos šalys. Taip susipažinome su Didžiojoje Britanijoje veikiančia analogiška pagalbos linija vyresnio amžiaus žmonėms. Užteko kelių elektroninių laiškų ir telefono skambučių, ir jau sėdėjome Londone jiems už nugarų. Sėmėme žinias ir patirtį. Domėjomės, ką, kodėl ir kaip jie daro. Po dviejų dienų grįžome į Lietuvą. O po pusmečio įkūrėme lietuvišką brandaus amžiaus žmonėms skirtą pagalbos liniją.

Minėjote, kad tai buvo itin svarbu jūsų žmonai Kristinai.

Žmona praktiškai užaugo su seneliu. Jų tarpusavio ryšys buvo itin stiprus. Kadangi senelis anksti išėjo, tokių santykių trūko. Aišku, artimo žmogaus niekas negali atstoti. Tačiau vis dėlto ji ieškojo, kas galėtų tai priminti. Dabar veikla su senoliais jai teikia daug džiaugsmo. Kristina netgi sako: „Turėjau vieną senelį, o dabar turiu tūkstančius, su kuriais galiu bendrauti“.

Nors tiesiogiai su skambinančiaisiais aš nebendrauju, daugiau užsiimu vadyba, lėšų pritraukimu, komunikacija, kasdien matau „Sidabrinės linijos“ kuriamą vertę. Komandoje dalijamės žmonių atsiliepimais. Senoliai siunčia mums padėkos laiškus, kartais – net savo rankdarbius... Kai supranti, kaip stipriai žmogaus gyvenimą gali pakeisti dešimties minučių pokalbis, nebelieka svarbesnių reikalų.

Kaip pavyksta pritraukti rėmėjų pinigų? Ne paslaptis, kad verslininkai dažnai skaičiuoja, kokia nauda jiems bus iš vieno ar kito labdaros projekto.

Ne kartą iš galimų rėmėjų esu girdėjęs: „Jūs turite krūvą senukų, aš turiu kažkiek eurų. Suveskim visa tai. Aš noriu prisidėti prie jūsų senukų gerovės, ją padidinti, nupirkti jiems kažko – maisto, radijo aparatą, naują telefoną...“ Iš pradžių tokias iniciatyvas labai noriai priimdavom. Džiaugdavomės, kad žmonės siūlo savo pagalbą. Tačiau ilgainiui pasiūlymus pradėjome labai stipriai filtruoti. Dėl labai paprastos priežasties: nė vienas iš pašnekovų, kurių mėnesio pensija siekia 300-400 eurų, nėra pasakęs, kad jam trūksta pinigų. Kaip tik atvirkščiai: „Man užtenka tiek, kiek turiu. Jūs man geriau duokit žmogų, su kuriuo galėčiau kalbėtis“.

Bendras poreikių krepšelis senstant labai susitraukia, tad ne materialiuose dalykuose slypi gyvenimo džiaugsmas. Aišku, yra išimčių – tarkim, jei reikia pirkti brangius vaistus. Bet jei žmogus anksčiau septynias dienas per savaitę kalbėdavo tai su tvora, tai su elektros stulpu, tai su žvirbliais kieme, galite įsivaizduoti, kaip jis krykštauja dabar, kasdien galėdamas pasikalbėti su gyvais žmonėmis.

Kiekvieno į liniją ateinančio savanorio prašome dėmesingumo savo pašnekovui. Mokome, kaip išklausyti, neteisti ir nevertinti. Leisti žmogui kalbėti. Mūsų slapta svajonė, kad kiekvienam senoliui pavyks parinkti tokį pašnekovą, su kuriuo bendravimas telefonu ilgainiui virstų tikra, nuoširdžia draugyste. Mūsų praktika tai patvirtina, kad netgi bendraujant telefonu, vienas kito nematant, galima užmegzti ryšį. Tokį, kuris abu sustiprina ir įkvepia. Kai kito pokalbio pradedama laukti šiam vos tik pasibaigus.

Kuo „Sidabrinė linija“ skiriasi nuo įprastų psichologinės pagalbos linijų?

Visų pirma, kitos linijos veikia įeinančio skambučio principu: „Man sunku, žinau numerį, paskambinu, su manimi pakalba anoniminis konsultantas“. Ir iki kito karto. Jei vėl bus sunku, žmogus vėl paskambins, kitas savanoris atsilieps. Tokia pagalba labai svarbi ir reikalinga, ypač kritiniais gyvenimo momentais, bet ja nesiekiama kurti tarpusavio ryšių.

„Sidabrinės linijos“ veikla prasidėjo būtent nuo draugystės pokalbių. Senoliui paskambinus ir pripažinus, kad jaučiasi vienišas, stokojantis bendravimo, išreiškus pageidavimą susirasti pokalbių draugą, mes tą žmogų pradedame savotiškai piešti. Kokios jo gyvenimo patirtys, ką jis veikia, ką nori veikti dabar, gal turi kokių nors pomėgių, apie ką nori kalbėtis? Tada pagal vyresnio žmogaus išsakytus lūkesčius renkame atitinkamų interesų, pomėgių ir patirtį turintį pašnekovą. Tebūnie jis jaunas savanoris, tebūnie jis kitas brandos sulaukęs žmogus.

Kai kurie žmonės tokią draugystę vertina skeptiškai: „Kaip aš čia dabar su svetimu telefonu bendrausiu. Nesąmonė“. Bet bendros temos iškart suartina. O jei „paveikslėlių“ nenusipiešiame teisingai, jei į pokalbį sujungiame „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ fanus, būna blogai. Aišku, čia šaržuoju.

Turėjome vieną amžinatilsį pašnekovę, su kuria gražiai draugavom trejus metus. Ir ji pasakė: „Kai pasidalini džiaugsmu, džiaugsmas padvigubėja. Kai pasidalini skausmu, skausmas perpus sumažėja“. Tai yra kertinė frazė, kuri viską pasako apie „Sidabrinę liniją“ ir žmonių bendravimo poreikį.
O ar būna taip, kad senukai užmezga meilės santykius?

Būna visko. Pradžioje mes labai stengėmės gintis nuo pažinčių tarnybos klišės. Vyresnio amžiaus žmonės skambindavo mums ieškodami žmonų, vyrų, sriubos virėjų, namų tvarkytojų. Sakydavom: „Ne, ne, ne apie tai. Čia tik apie bendravimą“. Kartais pašnekovai gudrauja ir pradėję kalbėtis jau savarankiškai organizuojasi „pasimatymus“. Mes to neskatiname. Veikiau, priešingai, kaip tik įspėjame, kad tada neatsakome už jų saugumą, jie patys tampa už tai atsakingi.

Būna net štai tokių anekdotų. Kalbasi vyras su moterimi. Atrodo, viskas gerai, ryšys užsimezgė. Susitaria susitikti. Vyras sako: „Aš ten už parduotuvės kampo pasislėpsiu ir žiūrėsiu į tave einančią. Jeigu graži – kalbėsim toliau. Jeigu ne – tai ne“. Aišku, moteris, išgirdusi tokius pasiūlymus, skambina mums ir paprašo kito pašnekovo.

Tiesa, Didžioji Britanija labai stipriai riboja atstumą, kad žmonėms kiltų kuo mažiau pagundų vienas kitą pamatyti gyvai. Mūsų Lietuvoje turbūt maksimalus atstumas toks, kokį jie riboja minimalų. Tai mes net techniškai negalim daryti tokių apribojimų.

Tačiau mes kiekvienai pusei sakome: „Neskubėkit susitikti“. Neskubėkit nei dalintis telefonais ir adresais, nei skubėt vienas pas kitą į svečius.

Mūsų darbas yra užtikrinti, kad jūsų pokalbis įvyktų. Netikrinam nei praeičių, nežinom, ar tu geras ar blogas. Negalėsim apsaugoti, jei, neduok Dieve, ateis koks piktavalis. Dar nė karto to nebuvo ir, tikiuosi, nebus. Tačiau maža ką... Todėl ir sakom: „Neskubėkit“. O kai jau pajusite nuoširdų ryšį, tada jau jūs, du suaugę žmonės, spręsite, kaip tvarkyti savo gyvenimą.

Yra ir labai gražių istorijų. Pavyzdžiui, gyveno žmonės vienoje gatvėje, bet niekada nesusitiko. O susipažinę per mūsų liniją, netrukus apsigyveno kartu. Ir abiems gerai.

Arba štai mūsų viena savanorė kalbėjo su močiute, užsimezgė abipusis ryšys, viena kitą tarsi priėmė į šeimą. Kadangi miestas tas pats, savanorė pradėjo lankyti močiutę. O pas ją gyveno nuomininkas. Tuomet ir tarp dviejų jaunuolių užsimezgė ryšys. Šiandien jie jau sukūrę šeimą.

O kaip mokote savanorius reaguoti į tuos senukus, kurie be perstojo skundžiasi? Juk turbūt ir tokių yra...

Tikrai ne dauguma. Tačiau taip, kartais jie pasidalina tuo, kas skauda. Visus savanorius mokome nepriimti to asmeniškai į širdis, o kantriai išklausyti ir priimti. Juk taip kuriamas ryšys, pasitikėjimas, ilgainiui galintis virsti tų žmonių draugyste.

Galima sakyti, kad pokalbiai būna keturių tipų. Pirmasis, kai senukas nori pasipasakoti: jis monologu gali kalbėti valandą, tu gali įsiterpti tik trumpais žodeliais: „Mhm, aaa? „Tikrai?“. Ir to gana. Tokiuose pokalbiuose vyrauja senolio dalijimasis patirtimi, praeities išgyvenimais, o savanoriai užima klausytojo rolę.

Kitam – atvirkščiai, reikia daugiau klausytis. Jis klausinėja: „O kaip tas? O kaip anas?“ Ragina papasakoti apie save. Tretiems reikia abipusio lygiaverčio bendravimo, norisi padiskutuoti. Kartais pasibarti, kartais – pasidžiaugti. Galiausiai – emocinė parama, kai pašnekovą reikia paguosti ir nuraminti, suteikti pagalbą, pabūti šalia.

Būna, kad suvedam du vyresnio amžiaus pašnekovus į porą ir vienas labiau linkęs dejuoti ar skųstis. Kartais viena pusė nebeištveria: „Pakeiskit, kiek galima dejuot? Bandau parodyt šviesesnę pusę, atrasti šviesulių, bet žmogus užsiciklinęs“. Tada galim parinkti labiau tuos abu tokius, kurie linkę padejuoti. Jiems palengvėja, ir tai gerai. Juk mūsų tikslas nėra nei teist, nei vertint, nei perauklėt. Nesiekiame mokyti ar aiškinti vyresnio amžiaus žmogui, ką jis daro blogai ar kaip turi gyventi.

Vadinasi, jei yra daugiau kaip keturi tūkstančiai registruotų pašnekovų ir artėjam prie septynių šimtų savanorių, iš beveik penkių tūkstančių žmonių galima tikrai atrasti vienas kitą atitinkančius. Tokie pokalbiai turi teikti džiaugsmą ir pasitenkinimą abiems pusėms.

Kartą pas mus savanoriavo politikė. Žinoma, garsi, matomas veidas. Ir ji pasakė: „Galiu kalbėti apie viską, išskyrus politiką“. Suradom jai pašnekovę. Arba ta pašnekovė buvo tokia sąmoninga ir supratinga, taip pajautė situaciją, kad nė karto ir neišsidavė supratusi, su kuo kalba. Arba iš tikrųjų nesuprato. Nepaisant to, kad jos buvo ir susitikusios, savanorė sakė niekada nepajutusi, kad ją atpažino. Jų santykis buvo labai stiprus.

Mūsų žurnalą skaito daug pedagogų. Todėl labai noriu paklausti, ar į liniją kada nors kreipėsi pedagogai?

Pedagogų yra abiejose pusėse. Kai kurie yra kaip vyresnio amžiaus pašnekovai, o kai kurie - savanoriai.

Beje, mūsų savanoriai yra įvairaus amžiaus. Iš pradžių dauguma buvo jauni žmonės. Dabar jau keletą metų juos „sendiname“. Vidutinis amžius yra keturiasdešimt plius ir dar norėtume jį pavėlinti iki penkiasdešimties. Vien dėl to, kad vyresnio amžiaus pašnekovai daug labiau nori bendrauti su artimesniu sau. Tada labiau sutampa pasaulėžiūra, gyvenimo vertybės, patirtys.

XXI amžiuje gimę jaunuoliai gyvena jau kitokiame pasaulyje. Dažnai jie yra labai draugiški, geranoriški, tačiau tarp jų ir pašnekovų yra pernelyg didelis pasaulėžiūrų ir gyvenimo suvokimo atstumas. Ir vyresniesiems tai sukelia papildomų įtampų.

Tiesiog temos nebesutampa?

Temos nesutampa. Mes labai norime tuos atstumus mažinti. Aišku, yra ir labai sėkmingų seno ir jauno žmogaus porų. Tačiau tipinis mūsų pašnekovas, kuris dar nepajuto pokalbių džiaugsmo, sako: „Gal man parinkit vyresnį“.

Praėjusių metų rudenį į mus kreipėsi viena mokytoja iš Biržų. Paskui apie ją parašė straipsnį vietos laikraštis. Paskui sutiko nusifilmuoti mūsų reklaminėje kampanijoje... Senjorė sulaukė tiek daug laiškų, skambučių, net mieste ją čiupdavo už rankovės. Vėliau ji guodėsi, kad dėmesio buvo gerokai per daug, tai ją vargino.

Tad abipusė pedagoginė patirtis tiek tarp vyresnio amžiaus žmonių, tiek tarp savanorių pedagogų labai praverčia. Iš savanorių dažnai girdime, kad pokalbiai su vyresnio amžiaus pašnekovais jiems patiems padeda atsakyti į rūpimus klausimus ar rasti atsakymus sprendžiant įsisenėjusias asmenines problemas.

Būna taip, kad savanoris ateina į organizaciją ir aiškina: „Mano tikslas yra kalbinti senukus. Noriu prisidėti, mažinti vienišumą“. Tarsi atkartoja tas frazes, kurias mes patys naudojame komunikacijoje. Tačiau net abiejų rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti tiems atvejams, kai pokalbių metu viskas apsiverčia. Ne savanoris padeda senukui, o atvirkščiai.

Šaltinis: ugdymomeistrai.lt