Kol esame jauni, kol gyvename šurmulyje ir esame užsisukę veikloje, vienatvės nejaučiame. Atvirkščiai – pabūti su savimi yra tapę malonumu, prabanga. Tačiau metai bėga, šurmulys tyla, žmonės kažkur dingsta ir staiga pasijunti esantis vienas. Gal ir ne visai vienas visame pasaulyje, kažkur yra artimųjų, tačiau jie retai kada randa laiko. O juk žmogui reikia žmogaus, nes bendravimas – vienas iš svarbiausių jo poreikių. Kaip ir maistas, būstas, vanduo.

Kristina ir Marius Čiuželiai, savo vardo labdaros ir paramos fondo ir psichologinės pagalbos tarnybos „Sidabrinė linija“ steigėjai, žino, koks svarbus yra bendravimo poreikis, o noras bendrauti nepriklauso nuo amžiaus. „Sidabrinė linija“ padeda vyresnio amžiaus žmonėms patenkinti šį poreikį. Išlaikyti ryšį tarp kartų, perimti senolių išmintį, leisti jiems pasijusti reikalingiems – tai tik keli Kristinos ir Mariaus užsibrėžti tikslai. Apie „Sidabrinę liniją“ kalbamės su KRISTINA ČIUŽELIENE.

Kaip kilo idėja įsteigti „Sidabrinę liniją“?

Viskas prasidėjo po truputį. Mano vyras kartą pasiūlė, kad gal būtų laikas ne tik verslu užsiimti, bet ir dalintis tuo, ką turime, padėti kažkam, kam tos pagalbos labai reikia. Pradėjome svarstyti, ką galėtume paremti, bet supratome, kad nenorime remti kitų organizacijų. Norėtume patys sukurti tai, ko Lietuvoje dar nėra.

Kodėl pasirinkote rūpintis vyresniais žmonėmis?

Tai nulėmė mano emocijos. Kai buvau maža, gyvenome kartu trys kartos – tėvai, vaikai ir seneliai. Taigi, vaikystę aš praleidau su seneliu, jo pasakojimai ir išmintis prisidėjo prie mano asmenybės augimo, padėjo man tapti pasitikinčiu savimi ir pilnaverčiu žmogumi. O juk daugelis žmonių iš vaikystės atsineša kompleksų, nepasitikėjimo, nuoskaudų. Štai tokios mintys ir paskatino mane galvoti, o kaip gyvena tie seneliai dabar, su kokiais iššūkiais jie susiduria mūsų šalyje? Pradėjome skaityti, domėtis, kas vyksta užsienyje. Didžiojoje Britanijoje radome vietinės „Sidabrinės linijos“ linijos projektą, pradėtą tik prieš porą metų. Idėja mums labai patiko, supratome, kad be finansinių ir sveikatos problemų, senatvėje atsiranda dar ir bendravimo stoka. Seni žmonės nori kalbėtis, bendrauti, dalytis, būti išgirsti ir išklausyti, tačiau ne visada turi su kuo. Juk įvairiai aplinkybės susiklosto, ištinka netektys, sumažėja judėjimo galimybės, būna sunkiau susirasti norimą pašnekovą. Nuvykome pas kolegas į Angliją, jie mielai pasidalijo patirtimi. Tik jų dėka projektą įgyvendinome greitai ir sklandžiai. Žinoma, ne viską iš ten perėmėme, tačiau projekto esmė liko nepakitusi.

Kur dabar jūsų senelis?

Jau seniai anapilyje, aš buvau antroje klasėje, kai jis išėjo. Tada man buvo labai sunku, labai ilgai jo trūko. Juokaudama sakau – turėjau vieną senelį, o dabar turiu jų 2 000... Juk šiuo metu „Sidabrinės linijos“ pašnekovų skaičius artėja prie 2 000! Taip jau yra, kai tau kažko labai trūksta, ieškai ir randi. Aš radau senelį kitokia forma. Dabar kiekvieną dieną džiaugiuosi tuo.

Ar nevargina kasdieniniai pokalbiai su nepažįstamais seneliais?

Daugelis senelių mums skambina ir sako – „oi, mes čia jums trukdome, varginame, jūs taip dėl mūsų stengiatės.“ Aš jiems tikrai nuoširdžiai sakau – tai ne vargas, tai – džiaugsmas. Iš tiesų džiugu, kad galime bent šiek tiek prisidėti prie jų gerovės, geros nuotaikos, suteikti jiems galimybę iš tikrųjų bendrauti. Tai yra vidiniai vertybiniai dalykai, kurių negali nei nusipirkti, nei dirbtinai sukurti.

Dažnai vaikai nenori su seneliais bendrauti, sako, kad jie nusišneka.

Manau, kad vaikai turi tokią negatyvią nuostatą tik todėl, kad galbūt to bendravimo ir nėra! Jei seneliai ir močiutės tikrai myli anūkus ir negaili savęs, jei jų santykiai iš tiesų pagrįsti bendravimu, o ne dovanėlėmis ar moralais, tada anūkai veržiasi pas senelius, jiems jų reikia. Dabartinė aplinka nėra tokia palanki bendravimui, jaunos šeimos gyvena atskirai, nes taip ir patogiau, ir emociškai lengviau, o seneliai lieka vieni. Anūkams su jais susitikti darosi ne taip ir paprasta, reikia įdėti pastangų. Anais laikais nebuvo tokios prabangos – gyventi atskirai.

Ką jūs su vyru veikėte prieš įsteigdami labdaros fondą?

Dirbau vadovaujantį darbą turizmo sektoriuje, o mano vyras iki šiol dirba finansų srityje, turi savo verslą. Jis ir pasiūlė idėją šeimos gerove pasidalyti su visuomene, o aš mielai pritariau. Juk svarbu ne tai, kiek turi, o tai, ką su tuo gali padaryti. Projektas jau yra išaugęs, didelis skirtumas nuo to, kas buvo prieš trejus metus. Pradžioje viską finansavome patys, dabar – apie 50 proc. visų projektui reikalingų lėšų gauname iš rėmėjų: privačių asmenų, verslo įmonių, valstybės ir savivaldybių institucijų. Mus tai labai džiuginau, vadinasi, senatvės sritis grįžta iš atskirties. Nors prieš trejetą metų tikrai daug mažiau apie tai buvo kalbama.

Tik kaip apie ligas, mažas pensijas ir skurdą...

Senatvė vis dar siejama tik su ligomis ir mažomis pensijomis, o juk reikėtų įžvelgti kur kas daugiau, mūsų seneliai – tai išmintis, papročiai, mūsų paveldas. Ir dar – begalinis dvasingumas, atsidavimas. Jie gali būti ir pavyzdžiais, ir autoritetais. Juk senatvėje žmogus – tai pilnas aruodas, iš kurio galime semti. Žinoma, jeigu patys tame matome prasmę. Juk yra ir kitokia visuomenės nuostata, o gal – tik žiniasklaidos pozicija, kad senatvė siejama tik su ligomis ir bėdomis... Galima daugiau pabrėžti geruosius senatvės bruožus, tai skatintų kitokį požiūrį. Jei dėmesys sutelkiamas tik į neigiamą pusę, toks požiūris ir susiformuoja. Gal ir yra temų, kurių jauni žmonės nesupranta arba nenori girdėti, tačiau juk senoliai yra kupini ir kitų gerų dalykų, tik tuos lobius reikia atrasti, atkasti, išlaisvinti. Jeigu esame teigiamai nusiteikę, tikrai iš kiekvieno senolio galime pasisemti tokios išminties, kokios jokiose knygose neperskaitysi. Aš taip kalbu ne šiaip sau, vien „Sidabrinėje linijoje“ jau turiu trejų metų patirtį, kur esu pakalbinusi ne vieną šimtą žmogų. Mums skambina labai įvairių profesijų žmonės, įvairių šeimyninių sudėčių, įvairaus išsilavinimo. Kiekvienas jų pasako kelis nepaprastai prasmingus sakinius apie gyvenimą, galimybes. Labai norėčiau, kad tie, kurie pasakoja kalba apie vyresnio amžiaus žmones, neapsiribotų tik socialinėmis temomis.

Sakėte, kad „Sidabrinė linija“ yra skirta vienišiems žmonėms. Ar vienatvė juos paskatina skambinti?

Gyvenimo saulėlydyje neišvengiamai atsitinka taip, kad miršta artimi draugai. Kartą vienas senolis pasakojo, jog liko visai vienas, nors dar neseniai turėjo tris kaimynus, su kuriais žaisdavo šachmatais. Tie žmonės netgi nebuvo labai artimi, bet juk buvo tam tikra žmonių grupė, su kuriais susitikdavo. Pasinėrę savo mintyse ir pasijutę vieniši, žmonės ir paskambina mums. Daugelis senolių turi ne vieną pašnekovą, kalbasi su keliais. Skambina tie, kuriems bendravimas yra didelė vertybė. Yra žmonių, kuriems bendravimo nelabai reikia, jie kitaip save realizuoja. Nemažai senolių kažką kuria, piešia, rašo atsiminimus, eilėraščius. Ypač meno žmonės – kai jie pasineria į kūrybą, jiems to bendravimo ne taip labai ir trūksta. Bet mūsų pašnekovai yra tie senoliai, kuriems kalbėtis yra būtinybė.

Kaip parenkami pašnekovai?

Paprastai deriname tarp abiejų žmonių. Pašnekovai pristatomi vienas kitam ir gali pasirinkti – taip, norėčiau, arba – ne, manęs politika nedomina, o jūs minėjote, kad jis norėtų kalbėti apie politiką. Žmonės vienas kitą patys pasirenka, o mūsų darbas – jiems tinkamai pasiūlyti iš esamų pašnekovų. Daugelis senolių kalbasi tarpusavyje, nes yra linkę kalbėtis su bendraamžiais, tačiau kita dalis kalbasi su mūsų savanoriais.

Kuo tie pokalbiai skiriasi?

Savanoriai paprastai būna jaunesnio amžiaus žmonės. Jie užsiregistruoja „Sidabrinės linijos“ savanoriais dėl to, kad nori padėti seneliams, nes jaučia, kad daugelis senolių Lietuvoje yra nustumti į užribį. Kiti savanoriai skambina dėl to, kad juos domina pati savanorystė. Mūsų savanorystė yra labai patogi, nereikia niekur važiuoti, stipriai keisti gyvenimo, galima sėdėti namuose ir bendrauti. Savanoris įsipareigoja skirti kitam žmogui vieną valandą per savaitę – tikrai labai nedaug laiko. Taip daugelis įprasmina savo gyvenimą ne vien profesinėje veikloje ar moksliniame darbe, o prisijungia prie gerų darbų idėjos. Mūsų savanorių amžius – nuo 18 iki 83 metų. Vyriausia savanorė yra tokia pat senolė, tačiau tokia gyvybinga ir taip mylinti gyvenimą, kad pati panoro padėti kitiems – sako, aš dar galiu ir noriu būti reikalinga. Senatvėje labai svarbus jausmas būti reikalingam. Daugelis senolių apie tai kalba, jiems blogai, kai pasijunta nereikalingi. Ir ne todėl, kad būtų ligoti ar niekam neįdomūs, o todėl, kad jiems iš tiesų nėra kur realizuoti savo galimybių, žinių, patirties. Mūsų visuomenėje nėra tiek daug patogių formų senyvo amžiaus žmonėms prisidėti prie kokios nors veiklos. Puiku, kad savanoriai yra labai įvairių profesijų, įvairių pomėgių žmonės, tai praturtina „Sidabrinę liniją“. Kuo įvairesni žmonės skambina, tuo daugiau galimybių kalbėtis, juk gal vienas nori kalbėtis su mediku, kitas – su teisininku, trečias – su politiku. Ir mes, jauni ir aktyvūs, ne visada galime sutikti gerai išmanantį specialistą, pavyzdžiui, istoriką, ir su juo padiskutuoti. Iš viso „Sidabrinėje linijoje“ savanoriavo jau daugiau nei 400 savanorių, šiuo metu aktyviai bendrauja apie 300, dalis žmonių prisijungia laikinai, ateina kitų.

Ar savanoriai, kalbėdami su senoliais, ieško kažkokios pagalbos ir sau?

Kai kurie yra prisipažinę, kad ir sau daug pagalbos gauna. Vienas gal nori tobulėti bendravime, kitas – semtis išminties, trečiam gal būtina emocinė pagalba savo paties gyvenime. Daugelis senolių labai natūraliai moka išklausyti ir palaikyti, o tada užsimezga abipusis ryšys.

Kaip techniškai vyksta tie pokalbiai?

Visi pokalbiai vyksta per virtualų skambučių centrą, kuris fiksuoja kiekvieną pokalbį – kiek truko, kas kalbėjosi, kas praleido savo pokalbį, kas atsiliepė, kas – ne. Pokalbiai yra įrašomi, jeigu kartais kiltų koks nors konfliktas. Buvo keletas atvejų, kai pašnekovas skundėsi, kad kitas buvo labai nemandagus, įžeidinėjo. Tada turėjome galimybę išklausyti pokalbio įrašo. Dažnai tie skundai būna nepagrįsti, nors vienu atveju su pašnekovu teko atsisveikinti dėl jo nepagarbos pokalbių draugui. Gražiai paaiškinome, kad tokia bendravimo etika yra nepriimtina, neatsiras žmogaus, kuris norės taip bendrauti. Mes niekada neatskleidžiame pašnekovo telefono numerio, tai apsaugo žmones nuo netikėtų, įkyrių skambučių. Pokalbiai vyksta sutartą dieną, sutartą valandą. Žmogus žino, kad štai su Stasele aš kalbuosi trečiadieniais 12 val., ir visada laukia to pokalbio. Svarbu ir tai, kad nei vienas, nei kitas neturi skambinti pats. Tiesiog suskamba telefonas, jis pakelia ragelį ir kalbasi. Žmones sujungia mūsų skambučių centras, virtuali programa, kuri ir inicijuoja tą skambutį. Nė vienas nesijaučia blogai, nesako – kodėl aš visada turiu skambinti, o ji man niekada nepaskambina? Žmonėms atsiranda tokių kompleksų – aš tai dabar neskambinsiu, dabar jos eilė... O jeigu nepaskambino, įsižeidžia.

Ar žmonės ir rimčiau susidraugauja?

Jeigu nusprendžia, kad norėtų pasimatyti, dėl to du suaugę žmonės jau tariasi asmeniškai ir bendrauja. Mūsų pareiga – įspėti, galbūt paraginti neskubėti to daryti, pirma išties pajusti nuoširdžią draugystę.

Su kokia intencija pirmą kartą kreipiasi skambinantysis?

Būna įvairių pirmųjų sakinių. Kartais žmonės skambina tik norėdami išsikalbėti čia ir dabar. Tada jiems pasiūlome, ar norėtų turėti žmogų, su kuriuo kalbėtųsi dažniau? Kai kurie sutinka. Juk visos kitos emocinės paramos linijos yra orientuotos tik į pokalbį tik čia ir dabar. Paskambini, išsikalbi, o jei paskambinsi po savaitės, jau kalbėsiesi su kitu žmogumi, kuris nežinos tavo istorijos. Draugyste, bičiulyste paremti tęstiniai pokalbiai su tuo pačiu žmogumi daugeliui labiau patinka. Tai senoliams kuria saugumą ir reikalingumą. Gera žinoti, kad aš kažkam rūpiu, o tas kažkas yra konkretus žmogus, aš žinau jo vardą, man gera su juo kalbėtis, jis mane supranta. Moksliniais tyrimais įrodytas, kad tai kuria ir milžinišką teigiamą poveikį ne tik emocinei, bet ir fizinei sveikatai – rečiau sergama tam tikromis ligomis, gyvenama vidutiniškai ilgiau ir pan.

Ar „Sidabrinė linija“ teikia ir emocinę pagalbą kai kas nors nutinka, pavyzdžiui, žmogus sužino baisią diagnozę?

Visuomet stengiamės padėti, jeigu toks žmogus mums paskambina. O kartais skambina ir ne mūsų amžiaus klientai, kur kas jaunesni. Ir jiems pabūname tuo žmogumi, kuris išklauso, supranta, padeda išgyventi. Mūsų tarnyboje yra psichologė, kartais žmonėms būna taip sunku, kad jos pagalbos prireikia nedelsiant. Paskambina senoliai iš vienkiemių, iš atokių kaimo vietovių, tie, kuriems nuvykti pas psichologą yra neįmanoma. O mes telefonu konsultuojame ir padedame išgyventi kritinį laikotarpį. Kartą padėjome 74 metų močiutei išgyventi skyrybas su vyru. Skiriuosi, sako, man labai sunku. Vėliau ji sakė, kad mūsų dėka skyrybas išgyveno gerokai lengviau. Psichologo gali prireikti daugeliu situacijų: ligos, netekties, santykių su vaikais atvejais. Kai kurie senoliai nesutaria su vaikais ir dėl to labai išgyvena. Tokiais atvejais padeda mūsų profesionalai.

Kalbino Meilė Jančiorienė

Šaltinis: žurnalas Raktas (raktas.eu)