Kuomet „BMI Executive Institute“ aukščiausio lygio vadovams skirtoje magistrantūros EMBA programoje susipažino su savo būsima žmona Kristina, į investavimo pasaulį visa galva pasinėręs Marius Čiuželis tikriausiai net neįsivaizdavo, kaip vėliau pasisuks jo karjera ir asmeninis gyvenimas, – šeimoje duotas pažadas atsidėkoti už dukrai suteiktą gyvenimą tapo impulsu stabilias pajamas užtikrinusį darbą pakeisti socialine veikla ir sėkmingai auginamais naujais pelno nesiekiančiais projektais.

„Jokios finansinės naudos tai neduoda, tačiau gaunama grąža nepalyginamai didesnė“, – sako M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo bendrakūrėjis, su kuriuo atvirai kalbamės apie gyvenimą nauja vaga pakreipusius asmeninius išgyvenimus, požiūrį į pinigus ir už juos kur kas reikšmingesnius dalykus.

Mariau, profesiniame gyvenime esate investuotojas, tačiau už darbo ribų užsiimate labai prasminga veikla. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jos niekaip nesusijusios tarpusavyje, o gal visgi kažkoks bendras dedamasis yra?

Asmeniškai aš matau begalinę sąsają tarp šių dviejų veiklų, keičiasi tik investavimo pobūdis. Finansines investicijas papildė socialinio poveikio investicijos, o finansinę grąžą – socialinė grąža, teikianti labai daug pozityvių emocijų.

Bet kuriuo atveju kiekvienas esame suinteresuotas ir savo asmenine gerove. Ar socialiniai projektai neatima viso jūsų laiko?

Juokauju, kad socialinė veikla atima 25 valandas per parą, tačiau viskas glaudžiai susiję tarpusavyje – aš ir toliau kiekvieną dieną užsiimu investavimu, analizuoju fondus, perku ir parduodu akcijas. Tačiau viena yra tvarkyti savo asmeninius pinigus, kita – rūpintis mūsų fondo finansų tvarumu. Mano sukaupta patirtis ir turimos žinios vienodai praverčia tiek rūpinantis asmenine, tiek fondo gerove.

Štai ir praėjusiais metais, kai fonde pradėjome neliečiamojo kapitalo valdymą, galėjau dar labiau suartinti šias dvi – investicijų ir socialines – veiklas. Šiame projekte rėmėjų patikėtus pinigus investuojame, o gautą grąžą panaudosime fondo vykdomiems projektams, pirmiausia – „Sidabrinės linijos“ veiklai finansuoti. Tad, galima sakyti, nuo investavimo veiklos tikrai neatitolau, nors investavimo verslo jau seniai nebeturiu.

Gyvenimo pagrindus pradedame dėtis nuo mažens. Ar vaikystės patirtys, jus supusi aplinka turėjo įtakos jūsų profesinio, o vėliau – ir tolesnio kelio pasirinkimui?

Neturiu ko slėpti – augau mažame provincijos kaime. Tėvai išsiskyrė, kai buvau dar vaikas, ir mama vertėsi, kuo tik galėjo tam, kad mums, dviem vaikams, nieko netrūktų.

Mama turėjo artimų draugų ratą, todėl toje mūsų gana varganoje vaikystėje tikrai buvo žmonių, kurie padėjo ir dalinosi tuo, ką turi, neskaičiuodami – mačiau, kaip tai vyksta, kodėl ir kokiu tonu. Visa tai pasėja kažkokį suvokimo grūdą apie tai, kad turtėjame ne kaupdami, o duodami.

Jau gerokai vėliau savo profesinėje veikloje teko asmeniškai pažinti ir skaityti apie išties turtingus žmones, kurie kaupia sau – nauji namai, automobiliai, jachtos ar lėktuvai. O kiti pardavę savo verslus išdalina sukauptą turtą kitiems, nes išdalinti pačiam ir džiaugtis tuo procesu yra kur kas smagiau, nei tai kažkas padarys po tavo mirties. Manau, tas suvokimas ateina iš tavo asmeninių gyvenimo patirčių. Kai turi tai pasidėjęs kažkur savo galvoje, susidėliojus aplinkybėms viskas natūraliai išplaukia.

Ar ne paslaptis, kokios tos aplinkybės susidėliojo jūsų asmeniniame gyvenime?

Apie tai jau yra tekę viešai kalbėti ne kartą – mūsų dukra gimė anksčiau laiko. Tai radikaliai apvertė mūsų šeimos gyvenimą aukštyn kojomis. Galima sakyti, apsigyvenome Santariškėse –kelis kartus per dieną važiuodavome pas augančią dukrą ir iš vidaus matėme, kaip vyksta visi procesai: kaip gydomi neišnešioti vaikai, kokių priemonių ar įrangos trūksta personalui.

Tuomet pasižadėjome, kad kai tik finansinės galimybės leis, padėkosime gydytojams ne gėlėmis, kava ar saldainiais, o tuo, ko jiems iš tiesų trūksta gelbėjant pačių mažiausiųjų gyvybes. Kai augo mūsų dukra, atrodė, kad labai trūksta inkubatorių, tačiau po penkerių metų sugrįžus į ligoninę išaiškėjo, kad inkubatorių jau yra užtektinai. Pasikalbėjome su Neonatologijos centro vadovu apie tai, kas padėtų kokybiškai pastūmėti visą ankstukų gydymo procesą. Taip ligoninei padovanojome iki tol Lietuvoje neturėtą hemodinamikos stebėsenos sistemą, paprasčiau tariant, kraujotakos echoskopą. Įsivaizduokite ką tik gimusio vaiko pirštukus, iš kurių reikia intervenciniu būdu paimti kraujo, – ši sistema leidžia per 30 sekundžių monitoriuje pamatyti visą širdies ir kraujotakos sistemos veiklą. Žinome, kad šis aparatas padėjo išgelbėti ne vieną gyvybę.

Vėliau Neonatologijos centrui padovanojome ir kitos medicininės įrangos, tačiau susidūrėme su sau patiems netikėtais atradimais, tokiais, kaip nesveika konkurencija tarp rėmėjų, skirstymu, kas ir ką turi remti, viešumo vaikymusi. Mes tokių intencijų neturėjome ir į visa tai veltis tikrai nenorėjome. Pradėjome svarstyti, kokiu keliu toliau pasukti, dairėmės srities, kuriai skiriamas iš tiesų mažas dėmesys, ir mes galėtume sukurti pastebimą poveikį.

Tokiu būdu atradote senėjimo sritį ir įkūrėte „Sidabrinę liniją“?

Vyresnio amžiaus žmonės ir dabar neretai gyvena mūsų visuomeninio gyvenimo paraštėse, tarsi kažkur „anapus“, o tuomet viešumoje apie juos apskritai buvo kalbama tikriausiai tik dviem atvejais – kai maltiečiai dalindavo sriubą ir kai prieš rinkimus kas nors žadėdavo pensijas pakelti. Bet visiems žmonėms, nesvarbu, kokio amžiaus ar socialinės padėties bebūtų, ne tik pavalgyti reikia. Vyresnieji taip pat yra žmonės, norintys bendrauti, dalintis, socializuotis, kaip ir kiekvienas iš mūsų. O tai daryti galimybę turi ne kiekvienas, nes nemaža dalis jų gyvena vieni, jaučiasi labai vieniši, ne(be)turi nei partnerių, draugų, nei artimų santykių šeimoje. Iš paskatų sukurti erdvę jų bendravimui, suteikti vilties, įkvėpimo, o neretai – net ir noro gyventi – ir gimė „Sidabrinė linija“.

Labai smagu padaryti tai, ko iki tol nebuvo, ir matyti pokytį, kurį šis projektas atneša į tų žmonių gyvenimus. Turime senolių, kurie visus tuos fondo ir „Sidabrinės linijos“ veiklos metus kiekvieną savaitę reguliariai bendrauja su mūsų savanoriais. Ir net jei kitame laido gale su tavimi kalbasi žmogus, kurio tu niekada akyse nesi matęs, jis tampa tau šeimos nariu.

Verslo pasaulio atstovai įprastai turi tam tikro pragmatiškumo. Ar pradėję aktyvią socialinę veiklą nesusidūrėte su skeptišku požiūriu? Juk pinigų iš labdaringos veiklos samčiais nesemiate.

Finansų pasaulyje mano reputacija buvo kalti pinigus – kapitalo rinkose nuolat ieškodavau įvairiausių galimybių, kaip uždirbti daugiau savo klientams, o tuo pačiu ir sau. Kai tavęs nepažįstantys žmonės pamato, kad staiga „atsivertei“ ir vietoj pinigų kalimo labdara užsiimi, natūraliai kyla įvairių minčių.

Kokius trejus metus nuolatos sulaukdavau klausimų: „Čiuželi, kur čia pinigai paslėpti?“ Buvo ir įvairių pasvarstymų, esą labdaros fondą įkūriau gerindamas reputaciją. Iš pradžių bandydavau visiems aiškintis, kad tai netiesa, o paskui lioviausi įrodinėjęs, nes ne dėl tų žmonių juk viską darau. Tiesiog darau tai, kas man pačiam teikia didžiulį pasitenkinimą ir ką manau esant reikalinga daryti. O kas nenori – gali neprisidėti, neremti, neskaityti ir net nežiūrėti į mano pusę.

Skepticizmo dėl įvairių labdaros ir paramos fondų visuomet yra, tačiau pastaruoju metu matau daug teigiamų pokyčių. Štai ir karo Ukrainoje pavyzdys – kiek daug verslų prisideda prie pagalbos stambiomis sumomis. Dalintis, kai pats turi, tampa norma. Sakyčiau, tai savotiškas tavo sėkmės matas – vertinti ne tai, kiek sukaupei, o kiek davei kitiems iš to sukaupto. Tiesa, nemažai žmonių, tarp jų – ir mūsų fondo rėmėjų, nenori jokio viešumo ir reklamos, nors tas viešumas pasitarnauja geriems tikslams ir įkvepia kitus prisidėti.

Yra toks posakis, geri darbai mėgsta tylą...

Visada sakau, kad apie gerus darbus kalbėkime kuo garsiau, nes tai anaiptol ne savigyra. Pasižiūrėkite į „Radarom“ akciją – kiek daug viešumo ir kokie kosminiai rezultatai. Nesakau, kad visiems būtina pulti ir kurti savo fondus, nes būdų prisidėti yra labai įvairių – vienas gali paaukoti kelis eurus, kitas pavedžioti šuniuką iš prieglaudos ar senoliui mandarinų nuvežti. Prisidėti galima skirtingai, ir tą gali tikrai kiekvienas. Svarbu atrasti sau tinkamas formas ar būdus ir daryti tai nuoširdžiai.

Kaip manote, rūpinimasis socialiniais klausimais, savanorystė, ne pelno siekiančių projektų inicijavimas – kas sieja žmones, kurie užsiima šiomis veiklomis?

Ant liežuvio galo sukasi žodis sąmoningumas, bet jis būtų banalus. Manau, čia galima įžvelgti kelis skirtingus kampus. Vienas iš jų – tai asmeninės patirtys. Kitas – natūraliai ateinantis pinigų reikšmės suvokimas: o kas yra pinigai, ką jie duoda, tai labiau tikslas ar priemonė? Kai turi išties daug, plius vienas tampa niekingai mažos vertės. Iš pradžių visi norime turėti didelį namą gražioje vietoje, gerą automobilį, suteikti galimybę savo vaikams studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose ir t. t. Materialus būvis neišvengiamai svarbus kiekvienam žmogui, tačiau kai visa tai pasiekta, o pinigų vis dar yra, pradedi ieškoti kažko daugiau. Visi mes puikiai suprantame, kad negyvensime amžinai – toks yra gyvenimas, o ką daryti su tais dideliais pinigais? Tuomet ir pradeda kilti mintys, kad galima už juos sukurti daugiau gėrio ir šviesos. Kaip sakė vienas mūsų fondo rėmėjas, ne viskas gyvenime turi uždirbti pinigus. Nors tikrai yra žmonių, kurie ir turėdami labai daug, duoda mažai.

Man labai įstrigusi istorija su vienu iš mūsų rėmėjų, kurį pažinojau nuo banko karjeros laikų. Po keliolikos metų susiskambinome ir susitikę pusę valandos kalbėjomės apie jo hobius, dar dešimt minučių apie tų hobių sukeliamas neigiamas pasekmes sveikatai, o tuomet per tris minutes pasirašėme paramos sutartį. Kai žmogus supranta, kuo tu užsiimi ir kokią prasmę tavo veikla turi, kokią vertę ji kuria, įkalbinėti jo nereikia. Tuo metu tai buvo pati didžiausia fondo parama, gauta iš fizinio asmens. Nuo tada, kai jūsų šeima įsteigė labdaros ir paramos fondą, praėjo 10 metų. Kas per šį laiką išliko esminiu varikliu, skatinančiu nesustoti ir tęsti pradėtą prasmingą veiklą? Per visus tuos metus tikrai buvo momentų, kai norėjosi viską velniop pasiųsti, bet galiausiai priimi tai kaip žaidimo sąlygas ir nuolatos perklausi savęs – o kodėl aš tai darau? Kodėl apskritai esu šioje veikloje ir ar tie motyvai, kurie vedė mane į priekį, man vis dar aktualūs? Jei bent į vieną klausimą atsakymas yra taip, tada išorinės kliūtys yra tik laikini, įveikiami sunkumai. Nuo savęs juk nepabėgsi. Jei nori kažką panašaus daryti, rasi save kitoje formoje. Tik kam tada mesti tai, ką jau pradėjai ir gali tęsti? Kliūčių ir pagalių į ratus buvo ir bus visose srityse – ar versle dirbtum, ar socialine veikla užsiimtum.

Kaip pamatuojate savo inicijuojamų projektų sėkmę, kai galutinis rezultatas nėra finansinis?

Savo veikloje turime kiekybinius matavimus – vertiname, kiek naujų senolių ar savanorių užsiregistravo, kiek pokalbių turėjome per metus, kiek minučių prakalbėjome su senoliais, tačiau svarbesni, matyt, sunkiau pamatuojami dalykai. Ne pats pokalbis, jo minutės, o pašnekovų jausena, kad tu kažkam rūpi, kad tavo gyvenime yra daugiau šviesos yra pagrindinis „Sidabrinės linijos“ kuriamo poveikio matas.

Prisipažinsiu, aš tik šįmet, po tiek metų veiklos, suvokiau ir vieną svarbų to poveikio elementą, apie kurį anksčiau nesusimąstydavau. Kažkuris iš mūsų pašnekovų pasakė: šiandien man jūsų pokalbių nereikia, bet labai gera žinoti, kad esate, ir kai prireiks, aš žinosiu kur kreiptis. Tokio poveikio negali išmatuoti, bet taip išreikštas žmonių pasitikėjimas, jų vidinis komfortas yra labai svarbus, o gal net ir pats svarbiausias, įvertinimas.

Tiesa, reguliariai atliekame ir pašnekovų subjektyviai vertinamos fizinės ir emocinės gerovės tyrimus, kurie leidžia surinkti reikšmingos informacijos apie tai, kaip ir kuo gyvena vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje, kaip jie jaučiasi, kiek yra patenkinti „Sidabrinės linijos“ teikiama paslauga. Praėjusiais metais atlikto lyginamojo tyrimo rezultatai tikrai džiugina – paslaugos kokybe iš viso teigė esantys patenkinti daugiau nei 96 % pašnekovų, 9 iš 10 jų nurodė, kad pagerėjo jų nuotaika, 8 iš 10 pašnekovų susirado naujų draugų, o 7 iš 10 sakė nebesijaučiantys vieniši. Ačiū Vilniaus universiteto Psichologijos instituto komandai, kuri reikšmingai prisideda prie šių tyrimų.

Pats esate „BMI Executive Institute“ EMBA programos alumnas – kodėl jau būdamas sėkmingu, gerai uždirbančiu verslininku, nusprendėte tęsti mokslus?

Kalbant apie studijas apskritai, laikausi požiūrio, kad magistrą reikia eiti studijuoti ne bakalaurą pabaigus, o išsigryninus, kokioje srityje tu nori gilinti savo žinias. Prisipažįstu, kad po bakalauro baigimo pats dariau poros metų pertrauką, o tuomet nusprendžiau tęsti mokslus. Maniau, kad mano alma mater magistras yra viršūnių viršūnė, tačiau pradėjęs studijuoti rugsėjį, mečiau viską jau spalio mėnesį. Be jokios graužaties.

Tik gerokai vėliau atsirado EMBA programa. Man norėjosi tarptautiškumo, kitokio mokymosi stiliaus pajautimo. Neslėpsiu, kriterijus buvo ir kurso bendramoksliai – vidutinės ir aukščiausios grandies vadovai, kurie labai padėjo ir tuometinėje profesinėje mano veikloje. Žmonių ratas buvo labai įvairus, o su kokiu trečdaliu iš jų iki šiol palaikome ryšius. Studijos suteikė man platesnį požiūrį ne tik mokslų prasme – ta galimybė išeiti į visapusiškai platesnius vandenis gyvenime pasėja daug teigiamų dalykų, plečia pasaulėžiūrą.

Tačiau svarbiausias dalykas greičiausiai yra net ne tai. Visoje instituto istorijoje mūsų kursas išsiskyrė kaip daugiausiai naujų porų sukūrusi laida. Aš juk su žmona Kristina taip pat susipažinau būtent čia, o vėliau kartu sukūrėme ir šeimą, ir fondą, ir „Sidabrinę liniją“. Tai, kad po studijų praėjus tiek laiko, vis dar tęsiame, ką pradėjome, vadinu dideliu laimėjimu.

EMBA programa orientuota į vadovavimą ir lyderystę. Pats esate labiau vadovas ar lyderis fondo veikloje?

Vadovu vadinu vidinį organizacijos administratorių, dirbantį su žmonėmis, o lyderiu – žmogų, kuris kuria ir brėžia perspektyvas. Sakyčiau, esu labai blogas vadovas ir visai neprastas lyderis tam tikrose srityse.

Darbas su žmonėmis yra visai ne mano sritis, nes aš vadovaujuosi požiūriu, kad geras esi ne tuomet, kai daugiau šypsaisi, o kai prisiimi atsakomybę. Savo fonde ir „Sidabrinėje linijoje“ mes visi esame vadovai tam tikra prasme, tad ir aš pats visąlaik stengiuosi į komandą kviestis tokius žmones, iš kurių galėčiau mokytis ir klausyti kitų, geriau išmanančių savo veiklos sritis už mane.

Nesiekiu žinoti visko, o tai, manau, nedaro manęs geru vadovu. Tačiau vis dar mėgaujuosi dirbdamas po keliolika valandų per dieną ir visai ne iš pareigos ar būtinybės, o dėl to, kad man nuoširdžiai patinka tai, ką darau.