Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino Nacionalinį savižudybių prevencijos veiksmų 2020-2024 m. planą, kurio tikslas – pasiekti, kad 2024 metais Lietuvoje savižudybių būtų ne daugiau kaip 18 atvejų 100k gyventojų (plano III skyriaus 30 punktas).
Kodėl toks neambicingas tikslas? O kodėl nesumažinus perpus? Arba net iki 0? Juk planas – net penkeriems metams. Siektinas sumažėjimas reiškia tai, kad siekiama savižudybių skaičių sumažinti „vos“ apie 150 nuo 2019 metais fiksuotų 658 savižudybių arba 23,5 atvejų 100k gyventojų (su sąlyga, kad gyventojų skaičius ženkliai nesikeis). Taip, etikos ir moralės požiūriu kiekviena gyvybė svarbi, išsaugokime NORS vieną, ir tai jau bus milžiniškas pasiekimas. Vis dėlto, valstybė, mano galva, turėtų siekti kur kas daugiau, ypač įvertinus kiek įstaigų ir organizacijų (vien plane suskaičiavau 10 (įskaitant 5 ministerijas, Valstybinę ligonių kasą ir t.t.) + savivaldybės + savivaldybių visuomenės sveikatos biurai), įvairių kitų įsk. NVO iniciatyvų, žmonių, jų laiko resursų (jau net neskaičiuojant pinigų) tam pasitelkta.
Nors ir mažais žingsniais į priekį geroji plano dalis yra ta, kad keliami uždaviniai apima visas amžiaus grupes, o kryptys pagal uždavinius neria dar giliau: ypatingai išskiriami vyrai, sunkiomis ar lėtinėmis ligomis sergantys asmenys ir t.t. Sutikite, prevencinės priemonės kad ir tik šioms dviem įvardintoms grupėms turi būti labai skirtingos, jau nekalbant apie būtinuosius programų, net komunikacijos (!) skirtumus jaunimui ir senoliams. Norisi tikėti, kad visuose dideliuose strateginiuose valstybės planuose vyresnio amžiaus žmonės ras savo vietą, juk jų savižudybių skaičius 100k gyventojų vis dar išlieka pats didžiausias.