atgal
Apie žmogaus vertę
2021-11-07

Vienas Isaaco Abrabranelio – Ispanijos karaliaus Ferdinando ir karalienės Izabelės kanclerio, gyvenusio XV-XVI a. – gyvenimo epizodas turi du labai įdomius aspektus. Kartą monarchas paklausęs kiek turto jo pavaldinys turi sukaupęs. Įvardijus sumą, karalius atsakęs, kad jo žiniomis Abrabranelis turįs žymiai daugiau. „Tačiau jūs manęs klausėte, kiekgi turto aš turiu. Nuosavybė, kurią turiu, man nepriklauso, nes jūsų didenybė rytoj galite ją iš manęs paimti, o ir geriausiu atveju aš tesu laikinas jos saugotojas. Sumą, kurią įvardijau, esu išdalinęs kaip labdarą. Šio nuopelno nei jūs, nei jokia kita žemiškoji jėga negalės iš manęs paimti“, – pareiškė Abrabranelis.

Vienas aspektas – apie laikiną nuosavybės pasaugojimą – turėtų skambėti kaip įžūlus akibrokštas dažnam šių laikų investuotojui, taip mėgstančiam investicijas į plytas. Juk išties, jei pamąstytume ilgesnėje perspektyvoje, noras turėti du-tris-penkis-bet koks skaičius NT objektų tėra egocentriškumo išraiška ir gana reliatyvi turto sąvoka. Toks turtas mus pergyvena ir galimybė kurį laiką vadinti save jo pasaugotoju susijusi tik su saugotojo emocijomis ar net saviverte. Nevertinant aktyvios – perku ir parduodu ar vystau ir parduodu – veiklos.

Kitas aspektas – apie žmogaus vertę – dar svarbesnis. Juk žmogaus vertė yra ne tai, kiek jis sukaupė laikinai „pasaugodamas“ ar kitais būdais, o kiek jis visu tuo dalinasi su aplinka, labiau stokojančiais, ne tokiais sėkmingais. Pastaruoju metu įvairiose verslo konferencijose vis dažniau kalbama apie dalijimosi reikšmę, kartais tai įvardijant kaip „reikia“, „privalu“ ar pan sąvokomis. Bet jei mes, įsiklausę į Abrabranelio žodžius, apsuktume tai per žmogaus vertės prizmę, o visi mes daugiau ar mažiau norime būti vertingi, tuomet „reikia“ virs „noriu“. O kai darai su noru, visada padarai daugiau, geriau ir pats taip pat jautiesi.