Kaip ir dažnam vadovui man tenka pareiga ir atsakomybė priimti žmones į darbą. Augant veiklos apimtims šis poreikis taip pat nuolatos auga, tad susiduriu su nemažu skaičiumi daugiau ar mažiau motyvuotų, norinčių prisijungti žmonių. Man begalo įdomu klausytis jų istorijų, pažinti žmones, išgirsti kodėl jie būtent čia, pas mus, tokioje srityje. Ir visąlaik prisimenu vieną savo gyvenimo epizodą, nutikusį dar praėjusiame tūkstantmetyje.

Buvau jaunas finansų rinkų entuziastas. Dirbau mažoje finansų maklerio kontoroje (tuomet didelių dar nebuvo). Algą gavau tokią, kad pinigų nuolat trūko. Tad periodiškai patikrindavau darbo skelbimus. Kartą aptikau, kad Scania ieško finansų analitikų. Užsienio kapitalo įmonės tuomet mokėjo daugiau, suteikė daugiau stabilumo ir erdvės augimui, galvojau, į prekybą akcijomis sugrįšiu su savais pinigais, kai jų turėsiu daugiau. Nors pervežimų, logistikos ar transporto sritis nežavėjo visiškai. Pakvietė pokalbiui. Iškart ant kilimo pas tuometį vadovą Bo Hallberg. Standartiškai, pradžioje lengvas ping-pong apie šį bei tą, po to kur ir ko mokiausi, ką moku. O tuomet... o tuomet jis manęs paklausė: „O kas tau pačiam labiausiai patinka?“. Būdamas naivus ir nuoširdus jaunuolis atsivėriau ir geras 10-15 min išsiliejau apie savo aistrą finansų rinkoms, kaifavimą vien nuo akcijų kainų pokyčių stebėjimo, visų įmanomų gauti knygų apie investavimą ryjimą ir t.t.

Manot, gavau tą darbą? Ne. Bet gavau asmeninį Bo Hallberg laišką (ne, ne email, jis dar nebuvo toks populiarus, o paštu siųstą laišką), kuriame jis labai gražiai pasiūlė man likti ten, kur širdis ir nesiblaškyti, nepaisant laikinų finansinių sunkumų. Tuomet kilo daug visokių emocijų: kartėlis, pyktis, apmaudas, kurios visos metams bėgant peraugo į dėkingumą ir pagarbą vadovui už jo išmintį. Saugoju šį laišką iki šiol. Ar būčiau geras (atsidavęs, pasišventęs) analitikas? Manau, taip. Ar būčiau laimingas? Manau, ne.

Šiandien ir vėl fonde turėjome pokalbį su nauja kandidate. Ir vėl iškilo ta pati dilema: kandidatė ieško darbo, nes nori valgyti, bet jos širdis - kitur (kitame projekte, kitoje veikloje, kuri dar neleidžia sočiai valgyti) ir tam nori skirti bent dalį savo laiko. Taip, mes kurį laiką išspręstume savo personalo problemą. Ne, nei mes, nei kandidatė nesijaustų gerai ir nei viena pusė iki galo nebūtų nei patenkinta, nei laiminga. Tad pamoką, kurią kadaise gavau pats ieškodamas darbo, dabar galiu pritaikyti siūlydamas darbą.