atgal
Kalbėjimas ugdo, iš vyresnės kartos galime daug ko išmokti
2017-08-25

Būna, papasakoji žmogui apie „Sidabrinę liniją“ ir klausi, gal pažįsta senolių, kuriuos tai sudomintų. O jis, žiūrėk, purto galvą: „Ne, ne. Tie, kuriuos žinau, visi prižiūrėti, turi, kas juos aplanko...“ Būti prižiūrėtam ir aplankytam – tai dar nereiškia, kad būsi išklausytas, išgirstas, suprastas ir patirsi visaverčio bendravimo malonumą. Ar manote, kad senoliams to nebereikia?

Mintimis apie savanorystę, kas atvedė į „Sidabrinę liniją“ ir pokalbius su savo pašnekovu dalijasi mūsų savanoris, komunikacijos specialistas Aretas Kisielius.

„Kalbėjimas su senoliu ugdo. Išmoksti ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Pradedu geriau suprasti vyresnius žmones. Kartu tie pokalbiai tampa jaukia tradicija“, – Aretas Kisielius

Kuo gyveni ir kaip nutiko, kad pasibeldei į „Sidabrinės linijos“ duris?

„Sidabrinei linijai“ parašiau elektroninį laišką, kai pamačiau labai skoningai sukurtą reklamą internete. Mat dirbu kūrybos studijos „Wide Wings“ komunikacijos skyriuje. Kiekviena iliustracija, vaizdo įrašas ar kitas vizualus kūrinys traukia akį, norisi analizuoti. Buvo dvejonių ir klausimų – ko man ten? Nežinojau, ar tikrai pavyks rasti bendrą kalbą su ženkliai vyresniais senjorais. Visgi, parašiau, ir Kristina, „Sidabrinės linijos“ įkūrėja, rado man puikų pašnekovą.

Kaip sekasi palaikyti telefoninę draugystę su senoliais, ir ką tau ši patirtis reiškia?

Kas šeštadienį, rytais nuo 10 valandos telefonu, kalbuosi su Viliumi. Tai 92 metų labai intelektualus ir malonus senolis, savo kalbėjimo maniera ir išmintimi primenantis diplomatą, rašytoją ar filosofą. Mūsų pokalbiai labai ilgi. Dažnai trunka po 2 valandas. Pokalbiai tokie ilgi, nes turime ką aptarti. Nuo lietuvybės, naujos Sigito Gedos eilėraščių rinktinės iki sudėtingų moralinių pasirinkimų siautėjant karui, kuriuos teko Viliui priimti. Įdomu tai, kad šis mano telefoninis bičiulis puikiai rašo. Tai sužinojau tik vėliau, kai jis kukliai užsiminė, kad savo prisiminimus guldo „ant lapo“. Esame sutarę, kad paskaitys kelias eilutes, šią tradiciją vis dar tęsiame. Skyrių lieka dar daug.

Kalbėjimas su senoliu ugdo. Išmoksti ne tik kalbėti, ką darau dažnai savo gyvenime, bet ir klausytis. Nes, manau, kad taip gali sužinoti ką nors naujo, patobulėti, išgirsti patarimą, nors jo net ir nesitikėjai. Pašnekovas – giliamintis, puikus kalbėtojas, todėl jo pokalbiuose primenamos istorijos – maitina vaizduotę ir smalsumą. Po kelių pokalbių su Viliumi pats ėmiau užrašinėti dienos įspūdžius, pradėjau domėtis Jono Basanavičiaus gyvenimu. Imu geriau suprasti vyresnius žmones, gerbti jų laiką. Kartu, tai jauki tradicija. 

Dažnas senolis sutrinka išgirdęs pasiūlymą kalbėtis su jaunu savanoriu: „Bet taigi aš jam neįdomus, apie ką mudu kalbėsimės?!“ Ką atsakysi?

Manau, kad amžius nėra svarbu. Atmetus tai, vis tiek lieka tiesiog žmogus. Kažką mylintis ar mylėjęs, mėgstantis gardų maistą ir naujus įspūdžius, lankęs mokyklą, turintis bičiulių ir panašiai. Žinoma, amžius išlieka. Vyresnis pašnekovas gali nežinoti šios dienos naujienų iš „Instagram“, tačiau gali papasakoti apie tai, kaip jis savo laikais bendraudavo su bičiuliais, priminti apie savo aplankytus kraštus. Kuo skirtingesni kalbėtojai, tuo maloniau gali vienas kitą nustebinti. Vietoje skirtumų, išdrįskime ieškoti panašumų. Tuomet pašnekesys užsibaigs draugyste. Nesvarbu, kiek pašnekovams metų.

Kaip manai, kodėl senoliai, kurie lyg ir nėra visiškai vieniši, ieško dar ir telefoninio draugo?

Manau, motyvų labai daug. Tačiau pagrindiniai, mano galva, noras rūpintis kitu žmogumi, jaustis reikalingam. Ir visiškai nesvarbu, kiek draugų turi. Artumo ryšys ir supratimas, kad tavo skambučio laukia bičiulis skatina bendravimą. O juolab, kad vieni senoliai energingi ekstravertai, dievinantys keistis mintimis, naujienomis. Jiems tiesiog nuodėmė turėti mažai bičiulių.

Ar dažnai sulauki aplinkinių klausimo – kam tau tas savanoriškas (visiškai neapmokamas pinigais!) darbas? Ar pats sau jau esi atsakęs į šitą klausimą?

Vietoj tokių klausimų, bičiuliai palaiko ir skatina. Jiems mėgstu pasakoti Viliaus istorijas. Taip elgiuosi sąmoningai. Nes, esu įsitikinęs, kad iš vyresnės kartos galime daug ko išmokti. Išvengti klaidų, sužinoti, ko mums nepasakojo mokykloje, suprasti, kas vyko Lietuvoje per asmeninę žmogaus prizmę. Yra nuomonių, kad sunku rasti tą ryšį tarp kartų, Lietuvoje juos jau ne kartą nutraukė ir karas. O, mano manymu, tai sąmoningos visuomenės rodiklis. Tik žinodami, ant kokio pamato pastatyta šių dienų Lietuva, galėsime ją tobulinti. Tai buvo svarbiausias įsitikinimas, dėl kurio atsiradau „Sidabrinėje linijoje“.

Be to, norėjau įveikti seno žmogaus baimę. Senoliai man atrodydavo tikri pamokslininkai, nešiojantys vieną kitą aštresnį žodį užantyje. Tačiau taip tikrai nėra. Vilius griauna šį stereotipą. Pasaulis daug margesnis nei maniau, dėl to labai džiaugiuosi. 

 

subscribe
mail Prenumeruokite naujienlaiškį